Kelionė po Indiją – su vabalais lovoje ir piršlybomis autobuse (I dalis)

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2012, Vasario 07d.

Goa paplūdimys

 

Lietuvė Raminta Indijoje – lyg parodos eksponatas. Čia ją vietiniai fotografuoja mobiliaisiais telefonais, o vyrų dėmesio išvengti neįmanoma. Keturis mėnesius kontraversiškoje šalyje besisvečiuojanti mergina išduoda kartais trikdančias indų savybes. Indijoje kairė ranka „pavaduoja“ tualetinį popierių, o dešinė – šakutę. Raminta „Kelionių manijos“ skaitytojams pasakoja apie šypsenas, piršlybas autobuse ir interviu vietinėms žiniasklaidos priemonėms.


Šiuo metu esi Indijoje. Kaip čia atkeliavai?

Iš tikrųjų nėra jokių romantiškų ar pikantiškų priežasčių, dėl ko savo kelionės tikslu pasirinkau Indiją. Indija niekada nebuvo mano svajonių šalis ar bent jau norimų aplankyti šalių topuose. Tiesiog taip sutapo, kad pigiausi bilietai, kuriuos man pavyko rasti, buvo į Indiją. Taip pat, turėjau laiko pasirūpinti vizos gavimu. Svarsčiau, ar geriau pradėti savo kelionę Indijoje, ar joje kelionę užbaigti, nes teko girdėti visokiausių istorijų iš draugų bei žiniasklaidos, kokia šokiruojanti ta šalis. Nusprendžiau, kad geriau nuo jos ir pradėsiu. Jei „išgyvensiu“ Indijoje, tai visos kitos šalys po jos bus juokų darbas. (Juokiasi.)

Ir štai aš čia jau keturi mėnesiai. Ir kol kas dar nepatyriau to šoko, apie kurį visi pasakojo, rašė ar rodė TV laidose. Visą šį laiką keliavau tik po pietų Indiją. Girdėjau, kad šiaurėje „baisiau“, žmonės ne tokie draugiški ir svetingi, todėl ten vienai keliauti daug pavojingiau. Tačiau manęs nelabai gąsdina tie perspėjimai. Manau, protingai elgiantis ir keliaujant, viskas bus gerai, o nuotykiai visada yra gerai, ypač po to, kai jie baigiasi. (Juokiasi.) Aš visada atvira jiems bei visoms įdomioms patirtims – juk tai gyvenimo prieskoniai, dėl kurių iš dalies ir keliaujame į svetimas šalis.


Tad ką veiki šioje, tavęs išgąsdinti nesugebėjusioje šalyje?

Ką veikiu Indijoje? Būnu sau. (Šypsosi.) O iš tikrųjų, įgyvendinu savo gyvenimo svajonę, t.y keliauju, o bekeliaudama ragauju, uodžiu, įamžinu akimirkas, sutinku naujus įdomius žmones, išbandau naujas veiklas, mokausi, semiuosi patirties, stiprėju, tobulėju, ieškau atsakymų į klausimus ir tiesiog džiaugiuosi kiekviena nauja diena bei patirtimi, kokia ji bebūtų. Galiu drąsiai sakyti, jog tai laimingiausias mano gyvenimo periodas, nes darau tai, ką visada norėjau ir visos pastangos atsipirko su kaupu. Ir tai dar tik pradžia… Didžiosios kelionės pradžia.

Visada mėgau planuoti. Tiksliai planuodavau visas keliones, kur, kada skrisiu, ką norėčiau pamatyti ir nuveikti, tačiau šioje kelionėje viskas kitaip. Kelionės plano neturėjau nuo pat pradžių. Turėjau tik lėktuvo bilietą į vieną pusę bei skrydį iš Indijos į Nepalą ir tai tik dėl to, jog, norint gauti vizą, reikėjo turėti įrodymą, jog jos galiojimo pabaigoje tikrai išvyksiu iš šalies.

O ką veiksiu tuos 6 mėnesius, neturėjau supratimo. Ir po šiai dienai neplanuoju toli į ateitį, mano planai dažniausiai siekia kelias dienas į priekį, o kartais ir mažiau. Kartais bandau išvykti iš vienos vietos savaitę ar daugiau, nors planavau ten užtrukti tik kelias dienas. Taip nutiko net keliuose miestuose – Tellicherry, Masinagudi, Trivandrum, bet čia ir slypi visas spontaniškumo ir neplanavimo grožis, kai neturi tikslių bei griežtų planų, visada lengvai gali juos koreguoti ar keisti, o dar tiksliau, kai nėra planų, tai nėra ir ką keisti. (Juokiasi.) Kaip visiems sutiktiems sakau – „no plan is the best plan“ (liet. geriausias planas – jokio plano).

 

Ashwem-Arambol.jpg

Ashwem-Arambol


Kokias Indijos vietas jau pavyko aplankyti?

Kol kas keliavau tik pietuose, nors pradinis preliminarus planas ar idėja buvo pirmus tris mėnesius pakeliauti po pietinę dalį ir likusius tris – po šiaurę. Bet tai ir liko tik idėja, kadangi užstrigau pietuose. (Juokiasi.) Niekio tokio! Žadu grįžti į Indiją, tada ir pakeliausiu po šiaurę. Nors tikriausiai vis tiek grįšiu į pietus, kadangi dabar čia turiu draugų, kuriuos būtinai norėsiu aplankyti.

Šios kelionės maršrutas buvo sudėliotas pagal norimas aplankyti vietas, sutiktus žmones bei įdomius renginius ar festivalius. Taigi pietuose iki šiol teko pabuvoti Mumbai, Pune, Aurangabad, Ajanta, Masinagudi, Tellicherry, Kanur, Mysore, Bangalore, Pondicherry, Rameshwaran, Kanyakumari, Trivandrum, Kovalam, Varkala, Kochi, Munnar, Ooty, Calicut, Tiruvanamalai, Auroville, Chanapatna, Gokarna, Hampi, Bylakuppe, Kodaikanal ir nemažai miestų Goa teritorijoje, į kurią užsukau net tris kartus ir iš kurios dabar rašau ir kur būsiu dar mėnesį.

Kai kuriuos iš jų aplankiau, nes pasirodė įdomūs, kiti buvo pakeliui, dar kitus rekomendavo draugai ar sutikti keliautojai. Kol kas iš pamatytų vietų prie savo mėgstamiausių priskirčiau Hampi, Gokarna, Goa (Arambol, Palolem), Munnar, Kochi, Varkala, Masinagudi, Mysore. Visas šias vietas tikrai rekomenduoju aplankyti. O kiti miestai ypatingi tuo, kad juose sutikau mielus ir įdomius žmones, kurie tapo mano draugais.

 

Ar lengva keliauti po Indiją?

Bent jau man – lengva. (Juokiasi.) Čia gana gerai išvystyta transporto sistema, autobusai tarp miestų važiuoja labai dažnai. Galbūt viešieji autobusai ne tokie patogūs ir ne tokie, prie kokių mes esame įpratę, bet asmeniškai aš visada naudojausi jais ir man jie patinka, net jei ilgesnės kelionės būna varginančios: karštis lauke, prasti, duobėti ir siauri keliai, kartais greičiau važiuojant per duobes į viršų nuo savo kėdės pašoki kokius penkis centimetrus.

Iki šiol dar niekad nesinaudojau patogiais naktiniais autobusais, turinčiais gulimas vietas. Naktinėms kelionėms visada renkuosi traukinius, o jei jų nėra – viešuosius naktinius autobusus. Transportas pigus, ypač traukiniai. Aš asmeniškai labiau mėgstu traukinius, nes juose yra daugiau vietos, tualetai bei visada aplink sukasi prekiautojai, siūlantys tau arbatą, kavą ir įvairų maistą. Taigi traukiniuose yra viskas, ko tik tau gali prireikti ilgesnės kelionės metu.

O dažnai per ilgesnes keliones dar ir su šalia sėdinčiais kaimynais susipažįsti ar bent spėji atsakyti visiems smalsiems indams, koks tavo vardas, iš kur tu, ką čia veiki, ką dirbi savo šalyje, ar esi ištekėjusi, jei ne, ar bent turi vaikiną, kur tavo tėvai, kodėl jie nekeliauja su tavim ir pan. Ir kiekvienas sutiktas vietinis, jei nors šiek tiek moka anglų kalbą, tavęs būtinai paklaus tų pačių klausimų. (Juokiasi.) Jiems tiesiog labai smalsu. Ir jie nesupranta, kaip aš viena keliauju. 

Taip pat, didžioji dauguma žmonių kalba angliškai ir mielai tau padės. O jei net ir nekalba angliškai, supratę, į kurį miestą važiuoji, nurodys tau reikiamą autobusą ar greitai pakvies ką nors, kas nors šiek tiek moka angliškai.

Jie visada tau nurodys kryptį, jei pasiklydai ir dar plačiai nusišypsos. Tačiau reikia būti atsargiems keliaujant ir tą patį klausimą, dėl išvykimo laiko ar krypties, užduoti bent trims žmonėms, jog įsitikintum, kad tai tikrai kelias ar autobusas, kurio tau reikia, nes kartais net ir nežinodami, tačiau norėdami būti mandagūs, jie tau nurodys blogą kryptį. Bet tas jų nežinojimas – nepiktybinis. (Šypsosi.)

Munnar---arbatos-rojus.jpg

Munnar – arbatos rojus

 

Tad vietiniai žmonės malonūs?

Taip, jie tikrai labai draugiški, svetingi, paslaugūs, laimingi, visad besišypsantys ir šilti žmonės, net jei ir žiūri į tave, kaip į ateivį iš kitos planetos. Jiems visi baltaodžiai yra labai įdomūs, todėl pasitaikius progai tave slapčia, o dažnai ir visai atvirai, prikišę mobilųjį telefoną tau prie veido, nufotografuos, paprašys su jais nusifotografuoti ar tiesiog stovės priešais tave ir, tikrąja to žodžio prasme, spoksos į tave.

Pradžioje pasijusdavau nejaukiai ir bandydavau pasislėpti ar nueiti toliau, bet po kelių mėnesių, kai apsipratau, pradėjau atsakomąjį mūšį „kas ką“ – jis spokso į mane, o aš – į jį. Atsibosta būti lyg eksponatu muziejuje, norisi tapti nematomai ar bent jau, kaip visi vietiniai, įsimaišyti į minią ir netrukdomai toliau keliauti. Galbūt vieną dieną… (Šypsosi.)


Kuo žavi indai ir jų gyvenimas? Ar justi kultūriniai skirtumai?

Kultūrinių skirtumų žinoma yra ne tiek jau mažai. Pradžioje juos pastebi, bet su kiekviena nauja diena rodosi, kad jų mažėja, o galiausiai jie atrodo kaip paprastas dalykas, kuriuo jau ir nebesistebi. Nors yra ir tokių, kurie ir po keturių mėnesių kaskart nelieka nepastebėti. Tik dabar vietoje nuostabos jie pradeda nervinti. Pavyzdžiui, aš vis dar negaliu priprasti prie jų signalizavimo ypatumų vairuojant. Kokia transporto priemonė tai bebūtų, jie signalizuos, kiek įmanoma dažniau ir ilgiau. O jų signalai garsūs, nuo spiegiančių iki daugiau nei kelias sekundes trunkančių melodijų. Eini sau ramiai gatve ir už kelių metrų tau už nugaros būtinai pradės signalizuoti taip, kad net pašoksi iš netikėtumo. Vis svarstau, ar, grįžus Europą, nepasirodys gatvėse per tylu. (Juokiasi.)

Bet tai tik vienas dalykas. Kitas dalykas – skirtumai aprangoje. Keliaudama turiu kiekvieną kartą pagalvoti, ar tinkamai apsirengiau, ar ne per daug atviri rūbai. Taip pat, indai labai religingi ir tą gali pastebėti kasdieniniame gyvenime.

Kitas kultūrinis skirtumas – valgymo ypatumai. Čia tik sriubos valgomos su šaukštais, o visa kita rankomis. Aš ir pati valgau rankomis, o kai kartais restoranuose man, kaip užsienietei, atneša šakutę, nebesuprantu, kam jos iš viso reikalingos. (Juokiasi.) Valgyti rankomis patogu ir tikrai daug skaniau. Galbūt grįžus reikės artimuosiuos bei draugus pripratinti!

Po maisto seka naudojimosi tualetu ypatumai bei skirtumai. Didžioji dauguma indų nenaudoja tualetinio popieriaus, tam skirta kairioji ranka, su kuria jie niekada nevalgys, nes maistui skirta dešinioji. Taip pat, kai kurie vaikšto be batų, tačiau tai nebūtinai reiškia, jog jie neturi tam pinigų. Čia, Arambol, aš ir pati mėgstu vaikščioti be jų, tiek paplūdimyje, tiek gatvėse.

Šypsena – dar vienas kultūrinis skirtumas. Žmonės čia šypsosi daug daugiau ir nesvarbu, kokiomis sunkiomis sąlygomis jie gyvena, nes šypsena nieko nekainuoja. Šito mums, lietuviams, reikėtų iš jų pasimokyti. Aš, asmeniškai, Indijoje jaučiuosi labai natūraliai, kaip namie – myliu šią šalį ir viską, ką ji gali pasiūlyti. Gal tik indų vyrų dėmesio galėtų būti gerokai mažiau, nes kartais jie labai jau įkyrūs. Tikrai galėčiau čia gyventi, todėl planuoju sugrįžti čia ir turbūt ne kartą. Galbūt netgi iš karto po apsilankymo Nepale.

 

Taip pat skaitykite antrąją pasakojimo dalį

 

Trivandrum-Kovalam.jpg 

Trivandrum-Kovalam

Nuotraukos iš Ramintos asmeninio archyvo


Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos

Daudiau info: https://a.pgtb.me/X267SkUkraina7Dnuo - 297 Eur (1)