Kelionė po Indiją – su vabalais lovoje ir piršlybomis autobuse (II dalis)

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2012, Vasario 15d.

Munnar. Vietiniai veža arbatą

 

Lietuvė Raminta Indijoje – lyg parodos eksponatas. Čia ją vietiniai fotografuoja mobiliaisiais telefonais, o vyrų dėmesio išvengti neįmanoma. Keturis mėnesius kontraversiškoje šalyje besisvečiuojanti mergina išduoda kartais trikdančias indų savybes. Indijoje kairė ranka „pavaduoja“ tualetinį popierių, o dešinė – šakutę. Raminta „Kelionių manijos“ skaitytojams pasakoja apie šypsenas, piršlybas autobuse ir interviu vietinėms žiniasklaidos priemonėms.

Pirmoji pasakojimo dalis 


Jokia kelionė neapsieina be įdomiausios dalies – nuotykių. Kokie tavieji?


Oi, įsimintinų nuotykių ne vienas ir ne du. Keli buvo smagūs, keli – ne tokie malonūs. Įsimintinas nuotykis buvo kelionė iš Madikeri į Kannur. Autobusas lėkė tamsoje visu greičiu siaurais kalnų keliukais su staigiais posūkiais. Daug kartų atrodė, kad tuoj arba nulėksime nuo kalno, arba atsitrenksime į jį. Laimei, tikslą pasiekėme laimingai, tik su gerokai padidėjusiu adrenalino kiekiu. Tačiau, šios kelionės metu autobuse susipažinau su vienu indu Vinu, kuris jau po pusvalandžio pokalbio prisipažino meilėje ir siūlė už jo tekėti. (Juokiasi.) Turbūt galite atspėti, ką atsakiau!

Jis dirbo radijo stotyje, vedė laidas apie keliones bei maistą. Kitą dieną aprodė radijo stotį, o jo kolegos paėmė interviu apie mano kelionę bei turėjau pasakyti keletą frazių vietine malayalam kalba, o jie bandė pakartoti mūsų greitakalbes. Interviu turėjo pasiekti eterį lapkričio pradžioje. Taip pat, esu įamžinta ir vietiniame Kerala laikraštyje – su keliomis austrėmis apsilankėme tarptautiniame Kerala filmų festivalyje, kur iš mūsų viena televizija paėmė interviu, o kitą dieną laikraštyje pamatėme savo nuotrauką. (Juokiasi.)

Keliaudama ne kartą naudojausi „Couchsurfing“. Vietiniai, pas kuriuos apsistodavau, kartais atskleisdavo tokią Indiją, kokios pati nebūčiau pamačiusi. Vienas „host‘as“ (liet. šeimininkas) nusivedė mane į džentelmenų klubą, kuris gyvuoja dar nuo britų laikų. Jame lankosi tik vyrai, todėl nepamatysi nei vienos vietinės moters. Aš buvau vienintelė moteris ir dar užsienietė tarp visų verslininkų ir kitų gana aukštas pareigas užimančių vyrų – daktarų, verslininkų, bankininkų ir pan. Visi mane mielai bei svetingai priėmė, domėjosi Lietuva, mano kelione bei nuolat ragino paragauti visų patiektų patiekalų.

Teko patirti ir ne tokių smagių nuotykių. Tik dabar, kai jie jau praeityje, galiu juos vadinti nuotykiais, nes tuomet jie labiau priminė košmarą. Atvykau į Chanapatna miestelį jau vakarėjant. Pradėjau klausinėti vietinių, ar yra koks viešbutis, ar nakvynės namai, tačiau visi, kaip susitarę, purtė galvas. Negalėjau tuo patikėti, nes dažniausiai nesvarbu, koks mažas miestelis, jame vis tiek yra nakvynės namai ar nuomojami kambariai. Tačiau net „Lonely planet“ knyga neminėjo nei vienos vietos nakvynei šiame mieste. Bet aš vis tiek įkyriai kartojau „tuk tuk“ vairuotojui, kad man reikia vietos pernakvoti. Tada jis susikvietė kitus vairuotojus ir visi pradėjo tarpusavyje tartis, kur galėtų būti koks viešbutukas.

Galiausiai paaiškėjo, kad vis gi yra kažkokia vieta. Nuvykus pasirodė, kad tai viešbutis, kuris turbūt dar net neatidarytas, nes visos lovos ir kėdės buvo naujos ir aptrauktos plastikiniais maišais. Kad ir kaip bebūtų, ta vieta buvo ne mano biudžetui. Derybos nepavyko, todėl atsisakiau pasilikti ir paprašiau vairuotojo rasti man kitą vietą. Jei radome vieną, tai turi būti daugiau ir pigesnių vietų.

Po 20 minučių važinėjimo ratu po miestelį prie išvažiavimo iš jo pamatėme dar vienus nakvynės namus. Pagalvojau, kad aš išgelbėta. Užėjau į vidų, kaina buvo tokia, kokios ir ieškojau, kambarys atrodė šiek tiek purvinokas, tačiau ne pats baisiausias. Vaikinas, dirbęs ten, nekalbėjo angliškai, mokėjo tik kelis žodžius.

 

Trivandrum-Kovalam2.jpg

Trivandrum Kovalam

 

Atsiguliau miegoti ir po kelių valandų prabudau, nes pajutau, kad kažkas mane kandžioja. Visur siaubingai niežtėjo! Įsijungiau šviesą ir pamačiau, kad mano lova knibždėte knibžda vabaliukų! Pažiūrėjus iš arčiau pamačiau, kad ten bent trijų rūšių ir dydžių vabalai – nuo vos įžiūrimų iki gerokai didesnių. Žinojau, kad jie gyvena lovose ar kitur, kur yra tekstilės dirbinių. Nusprendžiau, kad miegosiu ant grindų, galbūt čia jie manęs nepasieks. Pagulėjus pusvalandį ant grindų ir nuolatos besikasant jau turimus įkandimus, pajutau, kad jie ir vėl čia!

Buvau pavargusi, nekaip nusiteikus po patirties su ten dirbančiu vaikinu, kuris bandė priekabiauti, o dabar dar ir neturiu, kur miegoti. Kantrybė po truputį seko. Svarsčiau, kad galbūt geriau pasiimti miegmaišį, daiktus ir eiti į gatvę. Anksčiau važinėdama po miestą buvau pastebėjusi kelis pradėtus, bet nepabaigtus statyti pastatus, kur galėčiau praleisti likusią nakties. Taip bent jau kelias valandas galėčiau pamiegoti, nes kitą dieną vėl laukė kelionė.

Tačiau nusprendžiau, kad nepasiduosiu prakeiktiems vabalams ir vis tiek rasiu būdą, kaip nusnausti bent kelias valandas. Apsidairiau po kambarį. Jame buvo dvi kėdės ir nedidelis, siauras stalas. Užkėliau savo kuprinę ant vienos kėdės, nes žinojau, kad vabalams ten patekus, persivešiu juos su savimi į kitą vietą ir šis košmaras dar ilgai nesibaigs. Taigi liko viena kėdė ir stalas. Bandžiau susirangyti ant kėdės, bet buvo labai nepatogu. Galiausiai susikonstravau lovą iš stalo, kur tilpo tik mano galva ir nugara, bei kėdės, kur galėjau padėti sulenktas kojas. Taip gulint ir stengiantis nesivartyti, nes stalas buvo mažas, siauras ir tikrai ne pats patogiausias miegojimui, pavyko nusnausti kelias valandas.

 

Ashwem-Arambol2.jpg

Ashwem Arambol

 

Ryte pabudus vienintelis noras buvo kuo greičiau palikti tą prakeiktą viešbutį, jo darbuotoją bei patį miestą. Sukastos vietos po dienos pradėjo niežtėti dar labiau ir visas kūnas, o ypač rankos ir kojos, buvo nusėtas raudonais siaubingai niežtinčiais spuogais. Prireikė savaitės ir vaistų, kad niežulys praeitų. Dar kelis kartus po šio įvykio teko pravažiuoti pro tą miestą. Kaskart pažiūrėdavau į tą vietą, kur teko nakvoti ir šiurpas nupurtydavo. Todėl labai siūlau – nelikit nakvoti Chanaptna mieste, apsižvalgykit ir judėkit toliau!

Dar vieną kartą naktiniame autobuse mane sukando kažkokie vabalai, bent jau daktaras nustatė tokią diagnozę, nuo kurių po pusės dienos kojas išbėrė vandeningomis pūslėmis ir jos plito. Prireikė kelių vizitų į vietinę ligoninę, injekcijos, antibiotikų ir tepalų, kad po savaitės vėl būčiau sveika. Ir visa tai nutiko mieste, kurį jau pirmą naktį po mano atvykimo užklupo didžiausia to miesto istorijoje audra. Visam mieste buvo išvartyti medžiai, nuplėšti kai kurių namų stogai, tris dienas nebuvo elektros bei vandens. Maža to, teko laukti visą dieną, kol nustos lyti, kad mane priėmęs indas nuvežtų mane pas daktarą. Bet kaip sakoma – kas mūsų nesunaikina, padaro mus stipresnius. (Šypsosi.)

 

Goa-papludimys2.jpg

Goa paplūdimys

 

Papasakok apie tradicinį jų maistą. Ką vertėtų išbandyti, o ko mūsų, gana klasikiniam skrandžiui, geriau vengti?

Maistas čia labai skanus. Vien dėl jo turbūt galėčiau gyventi Indijoje. Lietuvoje, prieš išvykstant, buvau pradedančioji vegetarė, t.y, paskutiniu metu pati niekada nepirkdavau ir negamindavau mėsos patiekalų, bet kai lankydavau tėvus ir mama pagamindavo kažką su mėsa, o taip būdavo kaskart, valgydavau.

Tačiau čia taip lengva būti vegetaru! Vegetariško maisto įvairovė labai plati ir viskas taip skanu. Draugai juokavo, kad namie valgyčiau, kuo daugiau, nes Indijoje sulysiu, tačiau gavosi visiškai atvirkščiai. Čia greičiau priaugsi svorio, nei jo numesi. (Juokiasi.) Girdėjau, kad Indijos šiaurėje maistas riebesnis, jie vartoja daugiau mėsos, tačiau kol kas teko išbandyti tik pietinių miestų maistą ir jis tikrai vertas dėmesio.

Mano mėgstamiausi patiekalai – idli (garinti ryžių pyragėliai su kokosu pagardų), vada, masala dosa, thali (ryžiai patiekiami su įvairiais padažais bei troškintomis/virtomis daržovėmis), paysan (vermišėlių pudingas), kheer (ryžių pudingas). Na ir žinoma, garsioji chai (arbata su pienu), nuo kurios jau pasidariau priklausoma, kaip ir visi indai.

Aurangabad.jpg

Aurangabad

 

Rašei, kad pradėsi lankyti masažo kursus. Kodėl nori to išmokti?

Taip, prieš savaitę pradėjau lankyti mėnesio trukmės ajurvedinio masažo kursus. Visada mėgau masažus bei norėjau išmokti daryti juos profesionaliai, o dabar pasitaikė puiki proga. Turiu tam laiko. Arambol paplūdimyje, kur jo mokausi, man tikrai patinka, todėl džiaugiuosi apsistojus čia ilgesniam laikui ir radusi valstybinę mokyklą, siūlančią kursus už patrauklią kainą. Labai džiaugiuosi savo sprendimu ir manau, kad grįžusi, kada tai bebūtų, susiesiu savo ateitį su masažais.


Kur trauksi iš Indijos?

Indijoje būsiu dar 1, 5 mėnesio, o tada iš Delio skrisiu į Nepalą mėnesiui ar dviems. Žiūrėsiu, ar patiks ten. O kas bus po Nepalo, dar nežinau.Turiu daug idėjų ir norų, galbūt keliausiu toliau, galbūt teks ieškotis darbo kažkur šioje pasaulio pusėje. Mąstau apie Australiją ar Naująją Zelandiją, nes grįžti į Lietuvą, bent jau kol kas, nesinori.

 

Nuotraukos iš Ramintos asmeninio archyvo

 

Taip pat skaitykite:


Kelionė po Indiją – su vabalais lovoje ir piršlybomis autobuse (I dalis)


Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Daudiau info: https://a.pgtb.me/X267SkUkraina7Dnuo - 297 Eur (1)