Rišikešas: arbatų maratonas vienoje Indijos jogos sostinių

Autorius: Justina Poškevičiūtė | kelioniumanija.lt , 2013, Gegužės 28d.

Apie Rišikešą sužinojau visiškai atsitiktinai: autobuse iš Kalkutos oro uosto susipažinau su moterim, kuri Indijoje praleido jau ne vienerius metus, ir, paklausta, kur galėčiau vykti šiauriau Naujojo Delio, entuziastingai atsakė: „Rišikešas, tau tikrai patiks.“ Tada dar nesupratusi, kuo tas miestelis garsėja, užsirašiau pavadinimą ant popierėlio ir, dėkui aukštesniosiom Kelionių Galiom, jo nepamečiau ir vėliau pasiekusi Delį. „Hmmm, visagalis internetas, įvedus Rišikešo pavadinimą, rodo gražius vaizdus. Hmmm, lyg turėčiau daug laiko ką planuoti šiaip ar taip, prašyčiau… Išvada – perku bilietus.“ 

Ech, kaip naiviai į viską žiūrėjau prieš kelionę! „Nuvyksiu vienos dienos ryte, ir kitos vakare, jau pamačius viską, vyksiu atgal į Delį ir po to gal kur kitur“, planavau sau patenkinta, viską racionalizuodama, ir su tokia tik kelionėm būdinga paslaptinga šypsena. Cha! Viena diena Rišikeše, kur tau…

Nors sedėjimą (ar miegojimą) traukinyje nepavadinčiau dideliu nuotykiu, visgi Indijoje toks keliavimo būdas – piniginei, kuri dažniau žvanga negu šlama, labiausiai priimtinas – pripildė mano kelionę daugybe įdomių pokalbių, vaizdų, ir, aišku, skaniosios ir saldžiosios masala arbatos. Kelionė Rišikešo link, tiesą sakant, jau buvo pusė nuotykio! 

Taigi, sėdžiu perone, laukiu traukinio ir staiga išgirstu, kaip už manęs stovinti kiek vyresnio amžiaus pora šneka ispaniškai. „Ar pasakyti man ką jiems, ar ne…“ pradedu svarstyti, nes pati kalbu ispaniškai ir atpažįstu iš akcento, jog jie – ne iš Lotynų Amerikos, o būtent Ispanijos. „Ech, kiekgi klausysiuos taip neišsiduodama“ pagalvojau, užkalbinau tuos žmones ir…pasirodo, jog mūsų vietos traukinyje yra visai šalia, kadangi Indijoje – bent jau man pasitaikiusiuose – traukiniuose vieni vagonai paliekami vėlyvai rezervacijai, tad dažnai keliautojai atsiduria toje pačioje kupė.  Dar prieš kelias minutes neįtarusi, kaip ta naktinė kelionė eisis, jau štai turiu kompanionų, ir mintyse dėkoju sau už visą laiką, praeityje investuotą į kalbų mokinimąsi (¡muchas gracias a mí!).  Negana to, dar vienas mūsų (trečios klasės, tikrai neprabangiausios) kupė kompanionas pasirodė australas žurnalistas, kurio ispanų žinios irgi buvo daugiau nei pakankamai geros (dienos išvada: visi Indijoje kalba ispaniškai!), tad pakeliui traukinyje ir vėliau autobuse dar spėjom pakalbėti apie Indiją, politiką, kalbas, keliones, ir…viską, apie ką kelionėse vis ugdomas laisvumas leidžia pakalbėti. Galiausiai, atsisveikinę su vyresne pora iš Ispanijos, net apsistojome tame pačiame hostelyje ir, kaip mėgstu sakyti, turėjom keturių dienų kalbėjimo apie viską maratoną.

 

kelione-indija1.JPG 

 

Taip, keturių dienų, nes viena diena Rišikeše būtų buvęs tiesiog absurdas. Kodėl? Bandau aiškinti, gal pavyks. Visų pirma, Rišikeše, atrodo, galėtum tiesiog sėdėti vienoje vietoje, nieko neveikti, ir mėgautis buvimu gamtoje. Mat Utarančalo valstija, kurioje ir yra Rišikešas, – tai ir Himalajų pradžia, ir Gango ištakos. Tad, jei teko matyti Gangą kur piečiau, net nesitiki, kad tai – ta pati upė. Rišikeše Gangas – melsvas, skaidrus, (na, ir šaltas, nes gi išteka iš kalnų), dar nepaliestas civilizacijos nešvarumų. Tarytum tai, ką galite pamatyti Varanasyje ir Kalkutoje – jau visai kita upė. Paskutinę dieną Rišikeše, susipažinusi su Indiją dažnai lankančiu keliautoju iš Lenkijos, susėdom sau abu ant akmenų prie upės, sumerkėm kojas, ir bekalbėdami apie gyvenimą stebėjom, kaip kyla vanduo. „Tik viena diena Rišikeše… Kaip liūdna būtų buvę…“, sau galvojau.

 

kelione-indija2.JPG 

 

Ne tik Gangas, bet ir kalnai turi savo žavesio, žinoma. Su nauju draugu australu apsigyvenome hostelyje kalnų papėdėje (dar ir nemokamų kardio treniruočių gaudavom kiekvieną sykį, kai reikėdavo ten grįžti…), iš kur matėsi jau ir šiek tiek aukštesnės Himalajų viršūnės, nors tie „tikrieji“ Himalajai yra kur kas toliau. Neįtikinamiausias dalykas mums buvo tas, kad, nors ir tokiame piligrimų iš Indijos bei keliautojų pamėgtame miestelyje, už naktį dviviečiame kambaryje abu mokėjome po mažiau nei penkiolika litų. Hostelis – mažiau nei penkiolika, tradicinė arbata jaukiame bohemiškame virš Gango įsikūrusiame restoranėlyje – apie vieną litą, o pasakiška kompanija – nemokama. Tiesą sakant, ir po tų keturių dienų nesinorėjo išvykti, bet…nejau stebitės?

Be to, kad šitas mažytis miestelis tarytum užburia savo gamta, yra dar vienas svarbus elementas, kuris, nieko naujo nepasakysiu, kelionėse visada yra – bent jau man – esminis. Kas tas paslaptingas elementas? Atsakymas labai paprastas: žmonės. Rišikešas jų pritraukia tikrai labai mielų. Be mano naujojo draugo, čia susipažinau su jogos mokytoja iš Graikijos, Australijoje gyvenančiu per Balkanų karą iš šalies emigravusiu antropologijos studentu iš Bosnijos, papuošalų krautuvėlės savininku iš kito regiono Indijoje, netikėtai sugebėjau susimatyti su anksčiau Indijoje – kitame traukinyje – sutiktu mokytoju iš Prancūzijos, kuris man su užsidegimu pasakojo ketinąs pradėti karjerą kaip…oro balionų pilotas, ir, dar didesnei mano nuostabai, netyčia sutikau draugę iš Naujosios Zelandijos, kuri gyveno netoli manęs Tailande. Rišikešas, kuriame mėsos patiekalai yra uždrausti, o alkoholio irgi negalima gauti (bent jau oficialiai), yra vadinamas viena Indijos jogos sostinių, tad, sužinojusi šiek tiek daugiau apie šią vietą, nustojau stebėtis žmonių įvairove. Beliko džiaugtis nuoširdžiomis šypsenomis ir atsakyti tuo pačiu.

 

kelione-indija3.JPG 

 

Be makiažo, paprastais rūbais, įšokus į mėgstamus ir jau tada beplyštančius sandalus: niekam niekas nerūpi. Komercija Rišikeše – arba neegzistuojantis, arba labai gerai užslėptas dalykas. Tad be to, kad pamirkiau kojas Gange ir dabar galiu pasakoti visiems, kad beveik mačiau tikruosius Himalajus, džiaugiausi pasikrovusi teigiama energija, tiek iš pačios gamtos, tiek iš naujų draugų, kuriems irgi yra tekę ne vieną naktį praleisti traukinyje naudojant kuprinę vietoj pagalvės. 

Ką gi. Kažkada tos, kad ir prasitęstos dienos, turėjo baigtis. Su ašaromis akyse atsisveikinau su savo kelionės kompanionu, užšokau ant motorolerio ir su autobusų kompanijoje dirbančiu berniuku nudūmėm į autobusų stotį, kur jau laukė kitas nuotykis – tai yra, pats autobusas, neteikęs daug vilčių pasiekti Naująjį Delį. Nebijokit, viskas baigėsi gerai – kitaip nerašyčiau apie savo keliones.

Hmmm kelionės… Užsimerkiam…. Gangas, Himalajai…. 

 

kelione-indija4.JPG 

© Nuotraukos Justinos Poškevičiūtės
Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.