Rumunija: šalis non-gratis arba kur dvelkia Kirtimais (II)

Autorius: Aurelija Meškaitė | kelioniumanija.lt , 2011, Rugsėjo 12d.

Rumunijoje iš tiesų galima pajusti keletą „kirtimietiško“ vėjo gūsių (nors nesu tikra, kaip iš tikrųjų kvepia tie Kirtimai). Mūsų sutikti čigoniukai viename kaimelyje apkabinę per pečius kvietė pas save ir bandė mums kažką parduoti; įtariame, kad paprasto vandens. Nesunku patirti, kad šioje šalyje mažai ką gausi už dyką. Jeigu norėsi nusipirkti sumuštinį, papildomai reikės mokėti ir už pridėtą sūrį, agurkėlį, pomidorų padažą, o gal ir servetėlę. Įdomiausia tai, kad autostopas – kone visose Vakarų šalyse pripažįstamas kaip nemokamas keliavimo būdas – Rumunijoje taip pat kainuoja. Ir „tranzuoja“ ten visi. Rumunams tai – tarsi autobusas ar taksi. Visai įprasta ir normalu yra iškelti ranką, pamojuoti ir įsėsti į visiško nepažįstamojo automobilį. Pavažiuoji kelis kilometrus (pavyzdžiui, miesto ribose) ar nukeliauji iki kito miesto, o išlipdamas vairuotojui palieki tam tikrą sumą pinigų. Dažnai dėl tos sumos net nesiderama, nesitariama iš anksto. Tai veikia panašiai kaip kyšių sistema Lietuvoje – niekur neparašyta, bet tu tiesiog žinai, kam ir už ką kiek turi duoti (dažniausiai tai būna pora litų už dešimt kilometrų). Tačiau jei esi užsienietis, gali kilti nesusipratimų.

Pirmąją pasakojimo dalį skaitykite čia


Autostopas veikia puikiai, tik kitaip

Priežastis, dėl kurios Rumunija gali pasirodyti kaip nepatraukli šalis turistams – tai, kad paprastai ten galima susišnekėti tik rumuniškai. Jaunimas, žinoma, daug dažniau kalba angliškai, vokiškai ar prancūziškai, tačiau tuo pasižymi toli gražu ne visi gyventojai. Būtent todėl dar prieš kelionę susidarėme sąrašėlį frazių ir žodžių, kurie gali praversti šioje šalyje.

Be akivaizdžių „laba diena“ (buna ziua) ir „ačiū“ (multumesc), vienas žodis pasirodė itin naudingas – gratis, kuris reiškia „nemokamai“. Jau iš anksčiau buvome girdėję, kad keleivius pavėžėję vairuotojai čia dažnai tikisi atlygio, todėl neretai jų perklausdavome, ar paveš už gratis. Deja, daugelis tuomet atsisakydavo.


Tik autostopu keliaujantys žmonės žino tą jausmą, kai balsuojant kelyje sustoja automobilis. Net ne taip svarbu (nors tai, be abejo, turi daug reikšmės), ar labai ilgai laukėte, ar lietus pylė kaip iš kibiro, ar nepakeliamai kaitino saulė, o gal siaubingai siautė vėjas ar aplinkui šlaistėsi neaiškūs tipeliai. Apima toks neapsakomas džiaugsmas! Ak, važiuoja jums reikiama kryptimi! Penkiasdešimt, šimtą, o gal du šimtus kilometrų? Paims visus tris keliautojus (taip keliauti kur kas sunkiau – juk kiekvieno apie 20 kg sverianti išsipūtusi kuprinė užima dar kone atskiro žmogaus vietą)! Bet ar gratis? Ne… Tik autostopininkai supras, ką reiškia toks nusivylimas.

 

Tranzuojant.JPG

 

Tačiau tai, kad kelionė mokama, geriau išsiaiškinti iš anksto. Kai kada iš to džiaugsmo pamiršus klustelti „gratis?“, paskui teko išlipti nebaigus kelionės. Pavyzdžiui, vieną sykį mus pakelėje surinko senukas. Kalba tik rumuniškai, todėl ilgai ir nebandome šnekėtis. Labai karšta, sėdime susispaudę, negalėdami pasijudinti, ant kelių laikydami kuprines – vien dėl tokių sąlygų dažnai autostopas yra nemokamas, nes taip keliauti sutiktų ne kiekvienas. Iki kelionės tikslo likus apie 20 kilometrų (iš šimto), jis sustoja degalinėje ir rodo mums gestą, trindamas nykštį ir smilių: reiškia, benzino reikia. Mes, atsibudę: tai ne gratis? Senukas susinervina ir aiškina, kad Rumunijoje „autostop nu gratis“. Tenka padėkoti, daug kartų atsiprašyti ir išlipti.

Bet susimokėti galintiems žmonėms Rumunija – viena geriausių šalių tranzuoti. Kol paliks keletą lėjų, čia nėra ko bijoti nei keliaujančiai vienai merginai, nei močiutei su anūkėliais. Dažnai vairuotojai net išsukdavo iš kelio ir sutikdavo atidėti savo reikalus, pasisiūlydami mus pavežti ten, kur jiems visai nereikia. Žinoma, už užmokestį. Kaip užsieniečiams – kur kas didesnį nei taikomą vietiniams.

 

Balea-e--eras.JPG

Balea ežeras


Labiausiai pakerėjo kalnai

Labiausiai mums Rumunija patiko ne viduramžiškais miestais ar miesteliais, bažnyčiomis ar vienuolynais ir modernėjančios šalies ženklais, o savo gamta. Atvykę čia, negalėjome nepamatyti kalnų: Rumunijoje tęsiasi daugiau nei 2 kilometrų aukštį siekiančių Karpatų kalnų virtinės.

Būtent tokius kalnus galima išvysti, važiuojant garsiu Transfegerešano keliu. Tai – vienas vaizdingiausių ir aukščiausiai esantis Rumunijos asfaltuotas kelias, vingiuojantis per Fegerešo kalnus. Dėl dažnų kelio kilpų ir posūkių vidutinis leidžiamas greitis yra 40 km per valandą. Spalio – birželio mėnesiais šis kelias yra uždarytas dėl gausaus sniego ir apledėjimo, todėl juo galima gėrėtis tik vasarą. Tačiau ir vasaros vakarais po dešimtos valandos juo važinėti draudžiama, nes kelias ne tik neapšviestas, bet ir beveik neturi apsauginių tvorelių. Beje, Transfegerešene yra ir ilgiausias kelių tunelis (884 m).

 

Transfegere--anas.JPG

Transfegerešanas

 

Atrodytų, labai pavojingas kelias, tačiau tęsiasi jis per be galo gražias vietas ir smarkiai palengvina užduotį panorusiems palaipioti aukštai po kalnus. Be to, prie pat Transfegerešano randamas vienas iš Rumunijos vandenų brangakmenių – Balea ežeras. Tai – natūraliai ledyno suformuotas vandens telkinys, kuriame ištisus metus vanduo labai šaltas, tačiau itin skaidrus ir švarus. Vaizdas nuo kalnų į šį ežerą atrodo tarsi nutapytas paveiksliukas.

Žiemą ši vietovė populiari ir dėl kasmet iš naujo pastatomo ledo viešbučio, kuriame viskas – įskaitant sienas, lovas ir vyno taures – pagaminta iš ledo. Tačiau tuo metų laiku iki ežero tenka keltis specialiu keltuvu, nes privažiavimo transportu paprasčiausiai nėra.

Prie ežero ir kylant į vos už kelių šimtų metrų stypsančias viršukalnes mus neretai visiškai paslėpdavo nežinia iš kur kilęs rūkas. Jis viską uždengdavo taip greitai, kad dažnai vos spėdavome nusisukti nuo draugo, o vėl atsisukę jo jau nebematydavome. Vėliau mums, kalnų naujokams, paaiškino, kad, tai ko gera, buvo ne rūkas, o tiesiog plaukiantys debesys. Netoli Balea yra dar vienas įstabaus grožio natūralus ežeriukas – Capra, o keliu važiuojant tolyn – ir itin didelis miškingais kalnais apsuptas Vidraru ežeras.

 

Capra-e--.JPG

Capra ežeras


Klimatas ir gamta įvairūs

Teko girdėti, kaip rumunai gyrėsi, kad jų šalyje galima patirti visus keturis metų laikus, todėl ir gamta nuolat keičiasi – čia buvę žali, kalnai tuoj paruduoja, o vėliau dar apipudruojami sniegu. Lietuviams tokia laikų kaita įprasta ir nė kiek nestebina, tačiau rumuniškos gamtos įvairovės mes tikrai neturime. Čia galima paklajoti po lygumas, palaipioti kalvose ir kalnuose, pasivaikščioti po miškus, pievas, pasižavėti kriokliais ar purvo vulkanais, paplaukioti upėse, gėluose ir druskinguose ežeruose, jūroje ir t.t.

Per šalį vingiuoja viena didžiausių Europos upių Dunojus, kuris į Juodąją jūrą įteka taip pat Rumunijoje. Dunojaus delta vadinama viena gražiausių ir geriausiai išsaugotų gamtos vietų ne tik šalyje, bet ir visoje Rytų Europoje. Ji įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą ir paskelbta rezervatu.

 

Deltoje.JPG

Dunojaus delta

 

Dunojaus deltoje galima aptikti apie 300 paukščių rūšių (svarbiausi – kormoranai ir pelikanai) ir 45 rūšis gėlavandenių žuvų, draustiniu delta paskelbta dar ir dėl natūralių ežeriukų bei pelkių. Šis regionas – vienas mažiausiai apgyvendintų, o susisiekimas beveik visoje deltoje vyksta vien tik vandens transportu. Į tris pagrindines gyvenvietes prie Juodosios jūros galima nuplaukti žvejų laiveliais arba specialiais keltais.

Tulčios uoste galima išsinuomoti laivą ir paplaukioti po pačią deltą, tačiau tai gali atsieiti nemažai – nuo keliasdešimt iki poros šimtų litų už valandą, net apie tūkstantį už visą dieną. Mes keltu plaukėme iki Švento Jurgio kaimelio, kuriame atvykusiuosius vietoje taksi pasitinka arkliais ir asilais kinkyti vežimai. Beje, įdomi detalė: įlipant į keltą iš keleivių surenkami asmens dokumentai, o atiduodami, kai šie susimoka už bilietą. Kadangi niekas iš įgulos nekalbėjo angliškai ar kita kalba, iš pradžių buvo labai sunku perprasti šią sistemą.


Norisi grįžti

Iš dalies gamta galima pavadinti ir tuos gyvūnus, kurie gyvena arčiausiai žmogaus. Miestuose klaidžiojantys benamiai šunys – viena didžiausių Rumunijos problemų. Vien Bukarešte jų – apie milijoną, o ir kituose šalies kampeliuose jie dažnai klajoja po vieną ar ištisomis gaujomis. Paprastai šie šunys neagresyvūs ir nepavojingi, tik nori, kad žmonės pasidalintų su jais maistu. Tačiau mums keletą kartų pasitaikė ir piktesni, kai jų aploti ar net apsupti jau buvome gerokai išsigandę.

 

Benamiai---unys.JPG

Benamiai šunys

 

Vis dėlto dujų balionėlio ar kitokio ginklo nė karto neteko panaudoti. O ir kalbos barjerą peršokti nebuvo taip jau sunku. Štai vienas mus pavežęs vyras anglų kalbos išmoko žiūrėdamas animacinių filmukų TV kanalą. Žinoma, jo kalba taip pat buvo atitinkama (kai atsisakėme jo pasiūlytos dešros, klausė, ar esame „vegetable“, t.y. daržovė, vietoje „vegetarian“), tačiau suprasti įmanoma. Galų gale juk mes esame turistai, mes važiuojame į jų šalį ir tai – jau mūsų problema, kad nesugebame susikalbėti.

Norisi tik pasakyti ačiū tiems šiltiems, svetingiems žmonėms, kuriuos sutikome, prisiminti žodžiais nenusakomą vietinių arbūzų, melionų, vynuogių ir kitokio gėrio skonį, dar kartą aiktelėti dėl tų nuostabių kalnų ir… tiesiog apsilankyti vėl.

 

Vietiniai-arb--zai.JPG

 


Nuotraukos Armino Šileikio

Kelionių portalo kelioniumanija.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško kelioniumanija.lt sutikimo draudžiama.

Pirmąją pasakojimo apie Rumuniją dalį skaitykite čia

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.