Šv. Jokūbo kelias: pėsčiomis į Ispaniją

Autorius: Viktorija Navickaitė | kelioniumanija.lt , 2011, Balandžio 10d.

Dažnas kelionių mylėtojas yra lankęsis Ispanijoje – tikras keliauninkas yra vaikščiojęs Barselonos gatvelėmis, gėręs Sangrijos ispaniškoje užeigėlėje, patyręs siestos keliamus nesusipratimus ir iškentęs kaitrios Ispanijos saulės spindulius. Tačiau tik nedaugeliui teko girdėti ar patiems susipažinti su Šventojo Jokūbo keliu (isp. Camino de Santiago), kuriuo keliauninkai žengia pėsčiomis nuo pat Prancūzijos sienos rytuose iki Atlanto vandenyno vakaruose.

Piligriminiu keliu į Ispaniją kone 800 km savo kojomis nueiti ryžtasi save išbandyti, pažinti, atrasti tikėjimo vertybes, o taip pat ir aplankyti nematytus kraštus panorę patys drąsiausi keliautojai.


Šventojo kelio istorija

Šv. Jokūbo kelias Europoje žinomas dar nuo akstyvųjų viduramžių, manoma, kad juo vaikščiojama buvo jau prieš daugiau nei tūkstantį metų. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose – metraščiuose – kelias paminėtas dar XI amžiuje. XII amžiaus antroje pusėje Popiežius A1eksandras III Santiago de Compastela miestą, kurio katedroje, kaip tikima, ilsisi Šv. Jokūbo palaikai, paskelbė šventuoju, 1993-iais metais Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Tiksliai apibrėžto maršruto katalikų piligriminis kelias neturi, tačiau nors ir bet kuris kelias, vedantis į galutinį kelionės tikslą – Santiago de Compostela miesto katedrą – galėtų būti vadinamas šv. Jokūbo keliu, egzistuoja keturi pagrindiniai maršrutai, vedantys keliautojus pirmyn. Pagrindiniuoju keliu laikomas takas nuo Pirėnų kalnų per Pamploną ir Leoną, vadinamas „Prancūziškuoju keliu“ (isp. Camino Frances). 

 

jokubo-kelias1.jpg


Šiuolaikinė Šventojo kelio idėja

Visų pirma Šv. Jokūbo kelias – iššūkis keliautojo vidiniam pasauliui, tikėjimui. Keliu žengiantys piligrimai ilgainiui turi nugalėti save ir savo charakterį, kad galėtų žengti toliau nepaisydami nuovargio, galimų nepatogumų. Ir nors niekas nesako, kad pasiekęs Santiago de Compastela keliauninkas bus priartėjęs prie Dievo ir įgaus itin tvirtą tikėjimą, tikimasi, kad kartu su piligrimais keliu žengę žmonės namo grįš tauresni ir dvasingesni, įgavę naujos patirties bei išminties.

Kelionės metu pamatoma nerėgėta Ispanijos kraštų architektūra, susipažįstama su krašto istorija, geriau perprantamos religijos dogmos, sutinkama galybė kitataučių, pasiryžusių tam pačiam tikslui, įmanoma nemenkai  pramokti ispanų kalbos. Piligriminiu keliu žengiantys keliautojai aplanko ne vieną pakelės kaimelį, naktimis miega nakvynės arba svečių namuose, dalis jų renkasi nakvynę nuosavose palapinėse. Kryptį keliautojams rodo nuo pat maršruto pradžios įvairiose vietose – ant gatvių, namų sienų, medžių ir t.t. – iškabintos, nupieštos ar sudėliotos rodyklės. Įveikusieji visą maršrutą apdovanojami simbolinėmis kriauklėmis.


Galimybė keliauti iš Lietuvos

Ne visi ryžtasi keliauti tokį atstumą vienu ypu – neretai į piligriminę kelionę išsiruošę keliautojai kelią suskaido į dalis, vienu kartu nueidami pasirinktą atstumą ir kitąkart grįžę tęsti kelionės nuo paliktos vietos.

Šv. Jokūbo keliu yra žengę ir lietuvaičiai, tiesa, jų gretose populiariausia rinktis supaprastintą tokios kelionės variantą – kaip ir daugelis kitų šalių keliautojų, lietuviai linkę Šventuoju keliu žengti tik paskutiniuosius 100 jo kilometrų, mat tai – mažiausias atstumas, už kurį teikiamas apsilankymą liudijantis pažymėjimas, o nueitas maršrutas nestokoja vaizdingumo.

Vis dėlto būta ir lietuvaičių, piligriminę kelionę į Santiago de Compastela pradėjusių nuo pat savo namų Vilniuje – štai šalyje žinomas režisierius Jokūbas Vilius Tūras savąją kelionę Šv. Jokūbo keliu pradėjo nuo Žirmūnų ir pėsčiomis ėjo net 205 dienas.

Lietuvoje galimybę aplankyti šį kelią siūlo religinio pobudžio keliones organizuojanti Lietuvos piligrimų bendrija, tačiau pastrosios teikiamas kelionės variantas taip pat turi savų išlygų. Matyt, norint pajausti tikrąją kelio į Santiago de Compastelą dvasią, kelionę reiktų organizuoti savarankiškai.

 

santiago-de-compostela.jpg


Patarimai keliautojams

Tvirtai apsisprendusiems keliauti Šv. Jokūbo keliu vertėtų atsižvelgti į kelis niuansus bei įsidėmėti svarbiausius dalykus.

Visų pirma, svarbu pasirinkti kelionei tinkamą laiką, kurio metu oro temperatūra nebūtų per daug aukšta, keliu neitų per didelis kiekis žmonių (dėl pačių patogumo), o pakelėse esantys nakvynės namai nebūtų uždaryti (taip pasitaiko nesezono metu, t.y. lapkričio – balandžio mėnesiais). Palankiausias keliautojams yra gegužės mėnuo, kai kone visi šie kriterijai nesunkiai išpildomi.

Svarbu maršrutą padalinti į dalis ir žinoti, kada pradėti, o kada baigti dienai numatytą kelią. Dažniausiai keliu žengiantys keliautojai per dieną pėstute nueina apie 25 km, o kelionę pradeda dar ankstyvą rytą, mat įdienojus ima varginti ispaniškoji kaitra.

Vertėtų tiksliai numatyti, kiek ir kokios mantos kelionėje iš tiesų prireiks, idant svarbūs dalykai nebūtų palikti namuose, o išsinešti kartu nesvertų per daug. Pasak rašytojos Kristinos Stalnionytės, ant pečių nešama kuprinė kasdien atrodo sverianti vis daugiau ir ilgainiui keliauninkai ima pakelėje sąmoningai palikinėti, rodos, net lengviausius turimo bagažo elementus. Knygą apie Šv. Jokūbo kelią parašiusi moteris, prisimindama pačios patirtus kelionės įspūdžius, pasakoja, kaip siekiant palengvinti kuprinę kartais karpyti imamos net, rodos, nieko nesveriančios drabužių etiketės.

Tiksliai apskaičiavus, kiek ir kokių drabužių prisireiks kelionėje, į kuprines žūt būt reikia sutalpinti miegmaišį, kepurę bei kremą nuo saulės, peilį, lietuje neperšlampančią striukę, rankšluostį, taip pat vaistinėlę bei kelionės gidą, kuris gerokai palengvins žygiavimą. 

Tiesiog būtina tinkamai parinkti avalynę – pastaroji turėtų būti patogi ir kokybiška, kuo mažiau varginanti pėdas. Be abejonės, pasirinktus batus prieš iškeliaujnt reikia itin gerai pranešioti, kad įsitikintumėte, jog šie nenuspaus kojų ir nesukels skausmų. Negalima ribotis viena batų pora – baigus dienos maršrutą reiktų turėti, kuo persiauti, idant kojos atsigautų.


Pėsčiomis, bet ne dykai

Nors Šv. Jokūbo keliu ir keliaujama pėsčiomis, tokia kelionė neatsieina pigiai. Vertėtų turėti omenyje, kad nakvynė pakelės namuose dažniausiai kainuoja nemažiau 5 eurų, panašios kainos vyrauja ir kalbant apie maistą.

Keliu žengęs piligrimas Valdas Mikalauskas, savo tinklaraštyje išsamiai aprašęs kelionę, tikina, jog mažiausia suma, kurios prisireikia vienai kelionės parai – 15 eurų, tačiau patartina jų turėti daugiau. Tokiu atveju, 30 dienų trunkantis žygis keliautojui atsieitų nemažiau 1600 Lt, o į sumą vis dar nebūtų įskaičiuotas atvykimas iki kelio pradžios bei grįžimas namo.

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.