Šv. Jokūbo keliu ėjusi lietuvė: „Pamirškite romantiką, tai sunkus išbandymas“

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2014, Birželio 11d.

Pastaruoju metu vis daugiau lietuvių ryžtasi išbandyti visame pasaulyje garsų šv. Jokūbo kelią, besidriekiantį per Ispaniją. Girdėtos istorijos įkvėpė ir vilnietę Alioną, kuri leidosi į kelionę, po kurios pasikeitė jos požiūris į aplinkinius, draugus, šeimą ir patį gyvenimą. „Tačiau ten nieko romantiško nėra, tik nutrintos pūslės, nuovargis… Bet kelyje sutiktų žmonių gerumas ir laikas, skirtas apmąstymams, viską atpirko“, – portalui kelioniumanija.lt pasakojo vos prieš mėnesį iš didžiosios kelionės grįžusi mergina.

 

Alionos patarimai ketinantiems keliauti Šv.Jokūbo keliu

 

Žmonės iš niekur nieko nenusprendžia tapti piligrimais. Kas tave paskatino eiti šv. Jokūbo keliu?

Į kiekvieno žmogaus gyvenimą ateina toks laikotarpis, kai viskas nusibosta ir nors atrodo, kad turi viską, tas viskas „užknisa“. Pradedi svarstyti: „Gal reiktų pakeisti darbą? Ką aš ne taip savo gyvenime darau?“ Tokių pamąstymų ir minčių paprastos atostogos nesutvarkytų. Aš seniai žinojau, kad kada nors gyvenime tikrai nueisiu šv. Jokūbo kelią. Ir netikėtai atsirado žmogus, kuris pasakė: „Aš irgi noriu“. Tai buvo mano kolegė. Su ja sutarėme, kad kelią eisime atskirai, bet tuo pačiu ir kartu – eisime viena nuo kitos atsilikusios, gal net nematydamos viena kitos, tačiau miegosime tuose pačiuose nakvynės namuose. Juk dviese drąsiau. (Šypsosi.) Dar nebuvome susitarusios su vadovais dėl atostogų, o jau nusipirkome bilietus. (Juokiasi.)

 

Yra ne vienas piligriminis kelias, vedantis į Santjago miestą. Kaip išsirinkote savąjį?

Iš pradžių galvojome, kad eisime Šiaurės keliu, nes jis eina palei vandenyną. Nors yra sunkesnis, jis  yra daug gražesnis. Tačiau likus gerai savaitei iki kelionės pasižiūrėjome orų prognozes ir pamatėme, kad ten žadamas nuolatinis lietus ir vos 10 laipsnių šilumos. Taip pat išsiaiškinome, kad Šiaurės kelias yra daug prasčiau sužymėtas, daug rečiau stovi albergai (taip vadinami nakvynės namai piligrimams – aut.) Taigi staigiai pakeitėme planus ir nuo Bilbao, į kurį atskridome lėktuvu, važiavome į Leoną, nuo kurio ir ėjome likusius tris šimtus su trupučiu kilometrų.

Ar užteko informacijos apie šv. Jokūbo kelią ir kur jos ieškojote? Kiek domėjausi pati, lietuvių kalba nelabai pavyko ką nors rasti.

Gana lengva rasti pasakojimus, kodėl žmonės nori eiti šį piligriminį kelią, ką jame patiria, tačiau kai mes ieškojome konkrečios informacijos, prasidėjo problemos. Į kurį miestą pirkti lėktuvo bilietus, kas yra ir kur gaunami piligrimų pasai, ar prieš išvykstant reikia ką nors susitvarkyti Lietuvoje, kokia turi būti avalynė, kokia kuprinė patogiausia… Yra trumpa atmintinė, kurią galima rasti ir lietuvių kalba, tačiau jos maža, tad ieškojome informacijos įvairiuose forumuose anglų kalba. Jeigu prieš kelionę būčiau žinojusi tiek, kiek žinau dabar, kelionė būtų buvusi mažiau skausminga ir daug lengvesnė.

 

3jokubo-kelias1.jpg

 

Einant šiuo piligriminiu keliu į specialų pasą reikia rinkti antspaudus.

Taip. Visi albergai išduoda šiuos pasus, tad niekur nereikia jų ieškoti. Pirmajame alberge susimoki už piligrimo pasą ir nusiperki kriauklytes, kurias nešiesi visos kelionės metu. Kiekvienas albergas bei bažnyčia išduoda pasus, tačiau nesiūlau jų ieškoti bažnyčiose, nes kartais jos būna uždarytos. Jeigu eini daugiau nei 100 kilometrų, užtenka užsidėti štampą vieną kartą per dieną. Patogiausia tai daryti ten, kur nakvoji. Tačiau gauti antspaudus galima ir kiekvienoje kavinėje ar bare. Mačiau, kad kai kurie piligrimai kolekcionavo štampus ir rinko juos visur, kur galėjo.

Na, ir koks tas kelias? Romantiškas? Įkvepiantis? Kupinas išbandymų?

Manau, kad kiekvienam žmogui, vertinančiam komfortą, toks ėjimas būtų labai svarbi patirtis. Šią kelionę aš pavadinau „Back to Basics“. Žmonės, nuėję visą kelią, iš manęs juokdavosi, kai jiems sakydavau, kad šv. Jokūbo kelią įsivaizdavau kaip romantišką pasivaikščiojimą. Įsivaizdavau, kad eisiu, grožėsiuosi gamta ir sutiktais žmonėmis, kad tai bus tiesiog labai smagus nuotykis. (Juokiasi.) Tačiau pirmąsias septynias dienas eidama šv. Jokūbo kelią keikiausi, kodėl išvis čia atskridau!

 

3jokubo-kelias2.jpg

Kelintą valandą leisdavotės į kelią ir ar visuomet užtekdavo vietų piligrimams skirtuose nakvynės namuose? Nereikėdavo rungtyniauti?
Mums neteko rungtyniauti, bet girdėjau, kad sezono metu žmonės į kelią leidžiasi jau 4-5 valandą ryto. Sezonas prasideda birželio mėnesį, tačiau net dabar einant buvo karšta. Kiekvieną dieną mes darydavome valandos pertrauką, per kurią papietaudavome. Ilgesnės pertraukos negalėjome sau leisti, nes ir taip kiekvieną dieną kelyje praleisdavome apie 10 valandų. Tiesa, dar kas valandą ar pusantros darydavome trumpas pertraukas. Patarimas – net jeigu matote, kad miestelis jau nebetoli, sustokite ir pailsėkite, nes gali būti, kad albergas bus kitame miesto gale ir turėsite nueiti dar kokius 7 kilometrus. Klausykite savo organizmo, nes priešingu atveju už tai teks mokėti pūslėmis ant kojų ir nuovargiu.

Naktis valstybiniame alberge kainuoja 5 eurus, privačiame – 6 eurus. Artėjant link kelionės tikslo kai kur albergai kainuodavo ir 10, ir 13 eurų. Vieną kartą buvome labai pavargusios ir norėjome ramiai išsimiegoti be pašalinių žmonių, tad už kambarį alberge mokėjome 30 eurų. Internetas yra beveik visuose alberguose, tad visuomet gali palaikyti ryšį su namais. Problema būna tik rozetės, bet kažkaip pasidalindavome. (Šypsosi.) Taip pat, pakeliui yra nemažai viešbučių, kur irgi galima apsistoti.

O kur jūs dažniausiai valgydavote? Kokius pietus galėdavo rinktis piligrimai?

Su piligrimo pasu pavalgyti galima beveik visur. Pusryčiauti galima baruose ar kavinėse, pusryčiai kainuoja iki 10 eurų, bet dažnai galima pavalgyti už 2-3 eurus. Pietauti irgi galima visur. Pietų kaina su piligrimo pasu – apie 10 eurų. Į kainą įeina salotos arba užkandis, antras patiekalas, desertas ir butelis vyno. O vakarais mes valgydavome puikius ispaniškus vaisius arba daržoves. Kalbant apie maistą, patariu į kelią irgi pasiimti užkandžių ir vandens. Kartais būna, kad net 19 kilometrų negausi nei maisto, nei vandens.

 

Papasakok apie savo kuprinės turinį. Mokėjimas neprisikrauti daiktų šioje kelionėje turbūt yra svarbiausias dalykas?

Aš prisidėjau tikrai per daug, gerai, kad buvo ribotas svoris lėktuvo bagažo, nes būčiau dar daugiau prisikrovusi. (Juokiasi.) Užtenka šilto megztinio vakarui, striukytės nuo lietaus, ilgų kelnių, poros palaidinių trumpomis rankovėmis, šlepečių į dušą, drabužių miegojimui, kepurės, pirštinių, jos pravertė rytais, kojinių, pritaikytų sportui. Užduokite sau klausimą: „Ar galiu be šito daikto išgyventi dvi savaites?“ Mačiau, kaip žmonės viską palikinėja – puodelius, rankšluosčius, kremus, knygas…

Keliavai ne viena, tačiau didžiąją laiko dalį kelyje praleidai viena. Kaip geriau keliauti – vienam ar su kompanija?

Labai sunku apibendrinti, bet iš to, ką mačiau, žmonės eina su giminaičiais, antrąja puse, geriausiais draugais arba svetimais žmonėmis, kuriuos sutinka kelyje. Nors aš pati galvojau, kad su kolege eisime šalimais, bet labai natūraliai atsiskiri ir eini per atstumą. Kartais matai žmogų, kartais nematai jo pusdienį. Kai man sako, kad turbūt susidraugavome taip, kad dabar esame neišskiriamos, sakau, kad mes kelyje kalbėjomės mažiau, nei darbe. Šv. Jokūbo kelias nėra ta vieta, kur norisi kalbėti. Juk pirmomis dienomis kovoji su savimi, savo ego, komforto troškimu. Galvojau, kad mažiau vertinu komfortą, tad kelyje pažinau save iš neigiamos pusės. Turi būti pasiruošęs, kad iš tavęs pradės lįsti visi velniai ir tu išsiliesi ant žmonių, kurie bus aplink. Todėl dauguma eina po vieną arba daugiausiai dviese. Ir tie patys, kurie eina dviese, neina susikabinę rankomis ir kalbėdamiesi.

 

Ko išmokai ir ką supratai eidama piligrimų keliu?

Kai Lietuvoje užimi aukštesnes pareigas, gyveni tam tikrą gyvenimo būdą, pradedi atsirinkinėti, kurie žmonės tau įdomūs, kurie tau gali kažką duoti, o kurie yra tiesiog neįdomūs. O ten tavęs niekas neklausia, kokią mašiną vairuoji, koks tavo asmeninis gyvenimas. Tave vertina pagal tai, ar šypsaisi, ar nori padėti, ar esi paprastas ir nepasikėlęs. Grįžusi į Lietuvą aš kitaip pažvelgiau į savo kolegas, į žmones, kuriuos pažinojau anksčiau. Aš panorau juos pažinti! Ten aplanko mintys, kurias Lietuvoje tyčia ar netyčia nuveji šalin. Ten nori nenori, atsiranda joms laiko. Aš ten „išsivaliau“. Grįžusi parašiau daug laiškų, susitaikiau su žmonėmis, su kuriais palaikiau blogus santykius. Tokia kelionė taip pat padeda įvertinti mamas, kurios kursto namų židinį, per Velykas dažo kiaušinius ir ruošia tau valgyti. (Šypsosi.)

 

Taip pat skaitykite: Kelionė Šv.Jokūbo keliu: 20 pūslių ir nakvynė šalia greitkelio

Istorija apie mergaitę su mėlynu dviračiu, arba lietuvės kelionė šv.Jokūbo keliu



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.