Čilė: Mėnulio slėnis ir mirę miestai

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Vasario 22d.

Atvykdami į Čilę kiek baiminomės – sakoma, tai viena brangiausių Pietų Amerikos šalių, o žmonės truputį atšiaurūs. Atsidūrę čia greitai įsitikinome, kad visos kalbos buvo mitas ir Čilę pamėgome jau po pirmųjų dienų. Nieko nuostabaus – šiame kelių tūkstančių kilometrų ilgio „žemyno slieke“ telpa viskas, nuo dykumų iki apledėjusių ežerų, šimtų vulkanų ir gražios miestų architektūros.

Nustebina jau pirmasis aplankytas miestelis Arika. Tai pasienio miestukas, o mes jau esame įpratę pasieniuose matyti mažas, purvinas ir prekeivių bei sukčių pilnas gatves. Arikoje randame europiečiams įprastą tvarką, kurią drumsčia tik tuščiais vyno buteliais nubarstyta Ramiojo vandenyno pakrantė. Nieko nepadarysi – Čilė visame pasaulyje garsi dėl savo vyno, čia jis dažnai būna vos brangesnis už vandenį.

Kitą dieną jau lankomės didesniame Ikikės mieste. Autobusui leidžiantis nuo kalno miestą dažo akinantys saulės spinduliai, trukdantys atidžiau pažvelgti į vandenyno skalaujamą miestą, tačiau žadantys, jog Ikikė mūsų nenuvils. Taip ir atsitinka, miestas beveik nenuvilia, išskyrus vieną sumuštinį su vištiena, kurį sukirtęs apsinuodiju ir dvi dienas tiesiog praguliu lovoje. Nepasisekė…

Miręs miestas

Vyną jau minėjau, tačiau Čilę pasaulyje garsina kur kas daugiau dalykų. Vienas tokių yra naudingosios iškasenos. Šalyje gausu žemės gelmių turtų, kurie iškasami, apdirbami ir vėliau eksportuojami į visą pasaulį. Kartais atsitinka taip, kad prie didesnių kasyklų būna įkuriami miesteliai, tačiau iškasenoms netikėtai pasibaigus, gyvenimas vidury dykynės tampa beprasmis. Taip atsiranda miestai vaiduokliai.

Vieną tokį vaiduoklį pamatėme. Tai Humberstouno miestelis visai greta Ikikės, prieš šimtmetį buvęs labai svarbus šio regiono taškas. Miestelyje gyveno kelios nitratų kasyklos darbuotojų kartos. Kol vyrai iš gelmių traukdavo vertingas žaliavas, moterys ir vaikai ramiai vaikščiodavo plačiomis miestelio gatvėmis, maudydavosi baseine (viduryje Atakamos dykumos tai buvo didelė prabanga), o vakare stebėdavo, kaip paaugliai žaidžia krepšinį miestelio sporto aikštėje.

Taip buvo iki 1960-ųjų, kai Humberstouno širdis – nitratų kasykla – buvo uždaryta. Netrukus visos šeimos išsikraustė ir ant miestelio vartų buvo užkabinta simbolinė spyna. Penkiasdešimt metų čia dirbo tik korozija ir rūdys. Dabar miestas vėl atviras, tačiau čia lankosi tik turistai ir anksčiau Humerstoune gyvenusių šeimų palikuonys.

Apsilankome ir mes. Kelias valandas vaikščiojame mirusiomis gatvėmis, kuriose gyvena tik vėjas ir pora benamių šunų. Į daugelį pastatų galima užeiti, tačiau viduje nieko nebėra, visus daiktus susirinko buvę gyventojai arba vagys. Tuščias metalinis baseinas be vandens, sulūžę krepšinio aikštelės suoliukai, nebeveikiantis miesto laikrodis, tušti gigantiški buvusios kasyklos pastatai, milžiniška teatro salė… Vaikščioti čia įdomu, bet šiek tiek nejauku, tarsi kažkas būtų per vieną akimirką iššlavęs vieno miesto gyventojus ir jų daiktus.

Viename iš pastatų įrengtas muziejus, pasakojantis apie Humberstouno istoriją. Su bendrakeleive atsainiai žvalgomės į nelabai įdomias muziejaus vitrinas, kol pamatome kelis senovinių reklaminių skelbimų pavyzdžius. Čia gaminama salietra buvo eksportuojama į įvairias šalis ir ten reklamuojama. Arabiški, vokiški, turkiški ir kitokie skelbimai nestebina, tačiau tada pamatome ir lietuvišką artoją su raginimu: „Vartok Čili salietrą – turėsi nepaprastą derlių“. Čia tai bent! Nuo šios akimirkos Humberstounas mums tampa daug įdomesnis ir artimesnis.

Trumpa viešnagė Mėnulyje

Ne, mes nelankėme astronautų kursų, nesitreniravome ir kosminiame laive kelias savaites nevalgėme iš tūtelių. Norėdami atsidurti Mėnulyje, tiesiog atvykome į San Pedro miestelį Čilės šiaurėje. Greta jo yra Mėnulio slėnis, taip pavadintas dėl ypatingo peizažo, saulei leidžiantis nusidažančio raudonais atspalviais ir primenančio mūsų vaizduotėje sukurtą Mėnulio paviršių.

Tai labiausiai turistų apgulta vieta visoje šiaurinėje Čilėje. Nedidelis San Pedro kaimukas dykumoje kasdien priglaudžia šimtus keliautojų iš viso pasaulio. Vietiniai tuo naudojasi – nakvynės ir maisto kainos čia gerokai didesnės, nei aplinkinėse vietovėse, tačiau vis dar įkandamos. Užteks maždaug poros šimtų litų, kad galėtum susirasti viešbutuką ir aplankyti svarbiausias turistines vietas.

Pirmiausiai visų akys krypsta į greta San Pedro esantį Mėnulio slėnį. Vieni čia atvyksta išsinuomotais automobiliais ar dviračiais, kiti perka organizuotą turą. Mes įsigijome turą, pamatę, kad už dviračių nuomą mokėsime panašiai, o automobilis dviem žmonėms kainuos gerokai brangiau.

Ekskursijos metu galėjome pasižiūrėti į slėnį iš viršaus, vėliau įlindome į baugius tarpeklius, galiausiai užvažiavome ant gretimos kalvos ir turėjome progą pamatyti, kaip besileidžiančios saulės spinduliai iš pilkos ugnikalniais puoštos dykynės padaro tikrai nežemišką raudonos planetos vaizdą. Gaila tik vieno – saulė nusileido per greitai, grąžindama aplinkai įprastą pilką spalvą. Norėjosi Mėnulyje pabūti gerokai ilgiau…

Kelios miego valandos ir pašokę iš lovų turime greitai pultį į vonią bei apsirengti. Laukia nauja kelionė prie geizerių. Islandija nėra vienintelė valstybė pasaulyje, galinti didžiuotis karštomis iš žemės gelmių trykštančio vandens srovėmis, geizerių ir čia, Čilėje, yra pakankamai.

Kai ketvirtą ryto įsėdame į apsimiegojusių turistų pilną autobusą, gidas paaiškina, kodėl turėjome keltis taip anksti. Iki geizerių reikia važiuoti dvi valandas, o gražiausiai jie atrodo prieš patekant saulei. Taigi turime suspėti iki tos akimirkos nukeliauti iki tikslo ir dar šiek tiek pamiegoti, autobusui besikratant vietiniais šunkeliais.

Privažiavę prie geizerių teritorijos ir išlipę iš autobuso norime tik vieno – kuo greičiau lipti atgal. Lauke velniškai šalta, nepadeda net mūsų apdairiai pasiimtos kepurės ir pirštinės. Pernelyg buvome pripratę prie šilto klimato… Gerai, kad šalčio išbandymas trunka tik valandą, vėliau dangų nudažo saulė ir oras atšyla.

Čilės geizeriai įspūdingi, vaikščiojant po šią vietovę tiesiog greta tavęs iš žemės gali šauti nauja ypač karšto vandens srovė. Tai gana pavojinga, todėl turistai stengiasi laikytis jiems padarytų takelių saugesnėse zonose. Drąsiausieji „ruoniai“ gali išsimaudyti terminio vandens baseine. Kai lauke minus dešimt laipsnių, gali kokį pusvalandį ramiai vartytis iš gelmių pakilusiame šiltame vandenyje. Įlendi ir nebenori lipti laukan…

Kelias valandas praleidę geizerių karalystėje, vykstame atgal, pakeliui keliskart sustodami įvairiose vietose. Pamatome atvirutės vertą lagūną su braidančiais flamingais, antimis ir dar keliomis rūšimis paukščių. Ugnikalniams suskaičiuoti jau nebeužtenka pirštų, o aplankytas indėnų kaimelis nustebina gardžiais šašlykais. Galiausiai pasiekiame San Pedro, iš kurio netrukus skubėsime į Boliviją. Po geros vaizdų dozės nebetikime, kad Bolivija galėtų pasiūlyti daugiau, tačiau netolima ateitis parodys, jog tai manydami stipriai klydome.

 

Taip pat skaitykite:

Čilė: Valparaiso menininkai ir Santjago verslininkai

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos