Garsaus lietuvių keliautojo pėdsakai dingo tolimoje Bolivijos žemėje

Autorius: Kęstutis Pranckevičius | Alytaus naujienos , 2010, Balandžio 23d.

Nenuilstantis keliautojas, uolus pedagogas, aktyvus visuomenininkas, rašytojas ir žurnalistas… Kiek daug veiklos sričių aprėpia garsaus tautiečio Mato Šalčiaus turtinga ir įvairiaspalvė gyvenimo biografija. Šiemet minėsime 120-ąsias šio iškilaus žmogaus gimimo metines ir 70-metį nuo jo mirties. Vyresnės kartos lietuvių, gyvenančių tiek Lietuvoje, tiek tolimajame užjūryje, atmintyje tikriausiai dar gyva M.Šalčiaus prieškaryje išleista šešių tomų kelionių reportažų knyga „Svečiuose pas 40 tautų“. Už šį kūrinį 1936 metų vasario 16-ąją autorius gavo Spaudos fondo literatūrinę premiją.


Apkeliavo daugiau nei pusę pasaulio

Prisiminimais apie savo tėvą – neramios sielos amžiną klajūną ir ištikimą Tėvynės patriotą besidalydama vienintelė likusi gyva jo dukra Raminta Šalčiūtė-Savickienė pabrėžė, kad M.Šalčius yra artimas ne tik žurnalistams ir rašytojams (jo iniciatyva 1926 metais Lietuvoje buvo įsteigtas tarptautinio PEN klubo skyrius) ar turizmo bei kelionių organizatoriams, bet ir kariškiams – juk jis pirmasis tais neramiais 1919-aisiais pasiūlė idėją ką tik paties iniciatyva įkurtą sukarintą savanorišką visuomeninę organizaciją pavadinti Lietuvos šaulių sąjunga.

Kad ir kur dirbtų, kad ir su kokiais žmonėmis susitiktų, pasak Ramintos, tėvelis visur jausdavo pareigą priminti, jog būtina pasiaukojamai tarnauti savo tėvynei. Per trumpą, bet turiningą gyvenimą M.Šalčius nesusikrovė jokių turtų, tačiau, kupinas entuziazmo ir kilnių idėjų, spėjo apkeliauti daugiau nei pusę pasaulio ir šviečiamąja, publicistine veikla išgarsinti Lietuvos vardą toli už jos ribų, o mūsų tautiečiams padėjo sužinoti apie iki tol negirdėtas, egzotiškas šalis, jų gyventojus.

 

Vertėjavo Levui Trockiui

„Mano tėvelis gimė 1890 metų rugsėjo 20-ąją Čiudiškių kaime, Prienų rajone, apsišvietusių ūkininkų Pranės ir Juozo Šalčių daugiavaikėje šeimoje. Tarp devynių vaikų Matas buvo ketvirtas. Vaikystėje nepasižymėjo stipria sveikata, bet iš savo bendraamžių išsiskyrė guviu mąstymu ir rimtumu. Matyt, ne veltui dar jo senelis savo sūnui įžvalgiai patarė – iš to vaiko artojo tikrai nebus, verčiau ruošk jį mokslams… Taigi, tėvas nuo mažens jį ir ėmė šviesti. Pradžiamokslio teko semtis iš motulės maldaknygių, paskui atsirado ir elementorius. Netrukus tėvai gabų vaiką išleido į privačią pradžios mokyklą, pas poną Marozą. Po trejų metų mano tėvukas – jau Marijampolės gimnazijos auklėtinis“, – savo tėvo vaikystės metus prisiminė R.Šalčiūtė-Savickienė.

Besimokant gimnazijoje visą tuometinę Rusijos imperiją po nesėkmingo karo su Japonija pradėjo drebinti revoliucijos bangos. Apie 1905-uosius į Marijampolę dalyvauti mitinge buvo atvykęs net pats garsusis revoliucionierius Levas Trockis. Jam bekalbant rusiškai nekantri minia paprašė, kad kas nors išverstų oratoriaus kalbą lietuviškai. Vertėjų neatsirado. Tuomet staiga ant pakylos išdygęs M.Šalčius viską išsprendė. Po šio mitingo, pasak R.Šalčiūtės, tėvas suorganizavo streiką Kvietiškių dvare, kviesdamas vietos gyventojus kovoti su carizmu. Už šias akcijas penkiolikmečiam Matui teko dvi savaites praleisti Marijampolės kalėjime, be to, jis buvo pašalintas iš gimnazijos…

„Dar kurį laiką tėvelis privačiai vertėsi mokytojo amatu, mokė vaikus skaityti, rašyti. 1906 metais susipažino su garsiu lietuvybės puoselėtoju, knygnešiu Jonu Kriaučiūnu. Jis paragino tėvą įsitraukti į tautinio atgimimo judėjimą. Prieš porą metų atgavus lietuvišką spaudą visoje šalyje prasidėjo aktyvi tautinių tradicijų gaivinimo ir puoselėjimo veikla. Netrukus tėvas įstojo į Kauno „Saulės“ mokytojų kursus, po trejų metų sėkmingai baigęs mokslus gavo liaudies mokytojo diplomą ir kaip profesionalus pedagogas pradėjo darbuotis. Gavo paskyrimą dirbti Skuode.

Mokytojaudamas susipažino su žymia rašytoja ir pedagoge Gabriele Petkevičaite-Bite. Būtent ji ir paskatino tėvą imtis plunksnos ir rašyti straipsnius „Lietuvos ūkininkui“, „Vilniaus žinioms“, nors pirmąją savo korespondenciją buvo parašęs dar 1904 metais JAV leistame laikraštyje „Darbininkas“. Spaudoje ir kasdienėje veikloje tėvelis drauge su bendraminčiais drąsiai kėlė opias švietimo, kultūros problemas, ragino anuometinę valdžią nenutautinti Lietuvos mokyklų. Už tokią veiklą susilaukė didžiulės caro valdžios rūstybės – jam buvo uždrausta mokytojauti ir netrukus ištremtas iš Kauno gubernijos. Beje, dar prieš atleidžiant iš darbo, apie 1911 metus, būdamas Linkuvoje susipažino su būsima žmona Bronislova Rožanskaite. Ją po metų Vytogaloje, netoli Šilalės, vedė“, – ankstyvuosius tėvelio gyvenimo kelius nušvietė Raminta.

 

Pirmoji kelionė į užjūrį

Atleistas iš darbo, M.Šalčius atvyko į Vilnių, kur aktyviai įsitraukė į žurnalistinę veiklą, darbavosi „Lietuvos ūkininko“, „Vilniaus žinių“ redakcijose, o prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui beveik metus gyveno Maskvoje. Tačiau sužinojęs, kad caro valdžia rengiasi imti į kariuomenę, aplinkiniais keliais, per Sibirą, Japoniją, 1915 metais atvyksta į JAV. Ten, netoli Pitsburgo, jau keletą metų gyveno jo brolis Jonas, dirbo anglių kasykloje. Apkeliavęs Valstijas, M.Šalčius iš pradžių apsistojo Čikagoje, vėliau Bostone. Čia studijavo pedagogiką ir žurnalistiką, taip pat redagavo visuomeninės politinės minties laikraštį „Ateitis“.

Būdamas toli nuo tėvynės, M.Šalčius visada prisimindavo ne tik savo artimuosius, bet ir nuo karo audrų kenčiančią Lietuvą. JAV lietuvių bendruomenėje įkūrus Centrinį komitetą nukentėjusiems nuo karo lietuviams remti, Matas buvo išrinktas vienu iš jo vadovų. Išeivijos lietuvių atmintyje neužmirštama jo aktyvi veikla Tėvynės mylėtojų draugijos švietimo komisijoje, kuri rūpinosi lietuviškos spaudos leidimu ir platinimu. Keliaudamas po plačiąją Ameriką savo tautiečiams rengė paskaitas apie Lietuvos istoriją, geografiją ir literatūrą. Tose kelionėse M.Šalčiui teko susitikti ir pabendrauti su daugeliu žymių žmonių iš Lietuvos – kompozitoriais Miku Petrausku, Stasiu Šimkumi, visuomenės veikėjais Martynu Yču ir Andriumi Bulota, rašytoja Julija Žymantiene-Žemaite.

Redaguodamas dar nuo 1908 metų JAV ėjusį lietuvišką laikraštį „Tėvynė“, jame paskelbė daugybę aktualių straipsnių istorijos, švietimo, medicinos tema, be abejo, nepamiršdavo nušviesti ir svarbiausių lietuvybės puoselėjimo problemų. Už straipsnį „Žmonijos geradarys Liudvikas Pasteras“, kuriame plačiai aprašė garsaus prancūzų mokslininko mikrobiologo Louis Pasteuro gyvenimą, M.Šalčius pelnė literatūros premiją. Svečioje šalyje per porą metų dar spėjo išleisti ir keletą knygų – „Kaip susikūrė Jungtinės Amerikos Valstijos“, „Paskaitos iš Lietuvos istorijos“, „Dešimt metų tautinio, kultūrinio darbo Lietuvoje“ ir kt.

„Tačiau intensyvus kūrybinis gyvenimas tolimame užjūryje neilgai tęsėsi – 1917-aisiais JAV įsitraukus į Pirmąjį pasaulinį karą, mano tėvui vėl iškilo grėsmė būti mobilizuotam į kariuomenę, tik šį kartą į Amerikos. Tėvo brolis Jonas jau tarnavo šioje kariuomenėje. Siekdamas išvengti tarnybos, 1918 metų pradžioje tėvas ryžosi grįžti į tėvynę. Keliauti teko vėlgi per Japoniją. Kelionės metu susipažino su japonų žurnalistu Sukeo Murata, dirbančiu viename įtakingame šios šalies dienraštyje. Daugelį metų jie palaikė kūrybinius ryšius, Japonijos spaudoje buvo skleidžiamos žinios apie Lietuvos gyvenimą. Dėl įvairių priežasčių kelionė užtruko. Per tą laiką tėvą pasiekė džiugios žinios apie Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą“, – prisiminimais dalijosi Raminta.

 

Visuomeninės veiklos verpetuose

Po ilgokai trukusios kelionės, tik 1919 metų pradžioje, per Sibirą ir Uralą M.Šalčius pasiekė Maskvą. Iš ten netrukus grįžęs į Lietuvą apsistojo netoli savo žmonos tėviškės – Linkuvoje. Keletą mėnesių mokytojavo vietos progimnazijoje. Gavęs valstybės tarnybos darbą Užsienio reikalų ministerijoje, su šeima persikraustė į Kauną. Tačiau tuo metu Lietuvos nepriklausomybei ėmė grėsti dideli pavojai – lietuviams teko gintis ne tik nuo rusų ir vokiečių, bet ir nuo klastingų lenkų. 1919 metų birželį bermontininkams nukovus keliolika Lietuvos karių, M.Šalčiui kilo idėja įsteigti papildomus savigynos būrius, galinčius padėti vos prieš pusmetį atkurtai Lietuvos kariuomenei.

„Birželio pabaigoje vykusiame valstybės tarnautojų susirinkime mano tėvo iniciatyva buvo nutarta įkurti savanorišką kariniais pagrindais veikiančią visuomeninę organizaciją. Mintis įsteigti tokį judėjimą tėveliui kilo prisiminus Čekijoje veikiančią analogišką visuomeninę „Sakalų“ organizaciją. Remiantis tų dienų žinomų visuomenės veikėjų liudijimais, buvo ginčijamasi, kaip pavadinti tą organizaciją. Pasak rašytojo Antano Vienuolio-Žukausko, mano tėvas netrukus sugalvojo ir pavadinimą – Šaulių sąjunga. Tenka apgailestauti, kad mūsų istorijos šaltiniuose iki šiol neatsakingai manipuliuojama, neva šių idėjų autorius buvo Vladas Putvinskis“, – teigė R.Šalčiūtė-Savickienė.

Pasak pašnekovės, istorijos šaltiniai argumentuotai įrodo, kad ne V.Putvinskis, o M.Šalčius buvo Šaulių sąjungos įkūrėjas ir krikštatėvis. V.Putvinskiui teko būti pirmuoju šios organizacijos vadovu, be to, jis parengė sąjungos įstatus. 1919 metų spalį M.Šalčius su būreliu bendraminčių įkūrė Šaulių sąjungos žurnalą „Trimitas“, buvo pirmasis jo redaktorius. 1920 metais suintensyvėjo kaimynų lenkų pretenzijos. Jie gviešėsi ne tik Vilniaus krašto, bet ir visos Lietuvos, siekė mūsų šalį paversti savo satelite. Netrukus prasidėjus kovoms su lenkų pilsudskininkais-želigovskininkais, rugsėjo 17 dieną buvo įsteigtas Šaulių fronto štabas, jam M.Šalčius aktyviai vadovavo. Štabas iš pradžių daugiau nei metus veikė Alytuje, vėliau perkeltas į Kauną. Išgyvendamas dėl Vilniaus krašto praradimo ir pasaulio galingųjų abejingumo, 1921 metais išleido knygą „Lenkų sąmokslas Lietuvoje“.

Po stiprių kovų su lenkais M.Šalčius pasinėrė į žurnalistinę veiklą – 1922 metais tapo antruoju prieš dvejus metus įsteigtos informacijos agentūros ELTA direktoriumi. (Beje, balandžio 1 dieną 90-metį šventusios agentūros pirmuoju direktoriumi buvo paskirtas garsus visuomenės veikėjas prof. Juozas Eretas, jis vadovavo 1920-1922 metais – K.P.). Tačiau dėl įtempto darbo pablogėjus sveikatai 1923 metų pradžioje išėjo iš ELTOS ir iki 1924-ųjų gydėsi Karaliaučiuje. Grįžęs į Kauną vėl įsitraukė į kūrybinę, visuomeninę veiklą, redagavo „Trimitą“, iki 1925 metų buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininkas, o 1925-1926 metais vadovavo Šaulių sąjungai. Savo kūrybinėje veikloje, pasak R.Šalčiūtės-Savickienės, tėvas visada stengėsi pabrėžti, kad jam svetimos politinės intrigos ir asmeniniai kivirčai, ragino tautiečius liautis tuščiai kovojus dėl „valdžios lovio“, o kurti prasmingesnę ir turtingesnę Lietuvos ateitį. M.Šalčius aktyviai rūpinosi ir daugiavaikės šeimos reikalais – šeimynoje jau augo keturios dukrelės. Raminta buvo jauniausia.

 

Liko ištikimas kelionėms

Prisimindama turtingą ir įvairiapusę savo tėvo veiklą, R.Šalčiūtė pripažino, kad tikroji ir nepalaužiama jo aistra buvo kelionės. Matyt, neatsitiktinai M.Šalčiaus pastangomis 1929-ųjų balandį Kaune įkurta Lietuvos turizmo sąjunga, kurios vienas pagrindinių uždavinių – ne tik propaguoti savo valstybės istorines, tradicines vertybes, bet ir susipažinti su kitų šalių kultūra, tradicijomis, papročiais. Tų pačių metų lapkričio 20-ąją M.Šalčius drauge su kitu užkietėjusiu keliautoju, mokslininku Antanu Poška motociklu (!) leidosi į daugiau nei ketverius metus užsitęsusią rizikingą, nuotykių kupiną kelionę po įvairias Europos, Azijos, Afrikos šalis. Tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos skaitytojai neabejotinai žavisi prieš 75-erius metus jo parašyta knyga „Svečiuose pas 40 tautų“. Šešių tomų knygoje gyvai ir vaizdingai aprašytos akimirkos iš kvapą gniaužiančių kelionių, susitikimų su garsiais žmonėmis – rašytoju, Nobelio premijos laureatu Rabindranatu Tagore, politiku Mohandu Gandhi ir kitais veikėjais.

„Kartu su savo mamyte mes, visos keturios dukros, be galo ilgėjomės ir laukėme savo tėvelio, išgyvenome, ar jis besugrįš. Kai tėvas išvyko į pirmąją odisėją, man tebuvo treji metukai ir jį labai mažai tepamenu. 1933 metais, kai tėvas grįžo, aš jau buvau septynerių. Apie jo sugrįžimą tada dar nieko nežinojau. Buvau apsigyvenusi Linkuvoje, pas tetą Eleną, ten mokiausi pirmoje klasėje. Teta, mamos sesuo, vieną dieną pranešė, kad tuoj sulauksime svečio, reikia gražiau apsirengti ir pasiruošti jį sutikti. Netrukus duryse skambutis, teta jas atidariusi įleidžia kažkokį dėdę… O jis, išvydęs mane, paklausė: „Ramute, ar manęs nepažįsti?“ – „Ne, nepažįstu“, – atkirtau. – „Tai ką, savo tėvelio jau nepameni?“ – neiškentė šypsodamasis tėvas. Iš tiesų, jis per tą laiką labai pasikeitė “, – jaudinančiomis susitikimo akimirkomis dalijosi Raminta.

Grįžęs į tėvynę, tėvas brangaus laiko neleido veltui – važinėjo po Lietuvą ir įvairiose mokyklose, kitose įstaigose rengė paskaitas, pasakojo apie egzotiškas pasaulio šalis, rengė fotografijų parodas. Į tokius renginius, kaip pamena R.Šalčiūtė-Savickienė, sugužėdavo pilnos salės lankytojų, dažnai net vietų nepakakdavo. Netrukus, inteligentų įkalbėtas, M.Šalčius pradėjo rašyti prisiminimų ir įspūdžių knygą. Po metų ir atsirado vienas populiariausių jo kūrinių – „Svečiuose pas 40 tautų“. Anot literatūros kritikų, tokią M.Šalčiaus kūrybą drąsiai galima vadinti dokumentine proza, kurioje žurnalistikos elementai susipina su grožine literatūra.

„Po pirmųjų kelionių tėvas aktyviai rūpinosi ir mūsų šeimos reikalais. Ypač daug rūpesčių turėjo dėl sunkiai susirgusios vyriausios dukters Donatos sveikatos. Lietuvos medikams nesisekė kovoti su sunkia sesers liga, tai tėvuko pastangomis jai pavyko gauti gydymą Šveicarijoje. Tačiau neilgai džiaugėmės savo tėvu. 1936 metų pradžioje už išleistą šešiatomę knygą „Svečiuose pas 40 tautų“ apdovanotas solidžia 1000 litų literatūros premija. Tik spėjęs ją gauti išsiruošė į antrą kelionę. Šįsyk jo kelionių maršrutai nusidriekė į tolimiausias Pietų Amerikos šalis – Argentiną, Boliviją, Čilę ir kitur. Išlydėdamos brangų žmogų nė nenujautėme, kad matome jį paskutinį kartą. Per tuos paskutinius ketverius savo gyvenimo metus keliaudamas po tolimas Lotynų Amerikos šalis tėvas stengėsi suvienyti ten gyvenančius ir nuolat besikivirčijančius lietuvius, leido savaitraštį „Išvien“.

Remiantis tenykščių tautiečių pasakojimais, sunki lemtis tėvą užklupo 1938 metais keliaujant per Boliviją, kur susirgo maliarija. Sveikata pasitaisė tik atvykus į Čilę. Šioje Andų kalnų apsuptoje šalyje tėvas pragyveno beveik metus. 1940-aisiais grįžtant į Braziliją pakeliui vėl teko sustoti Bolivijos žemėje. Antrąsyk užklupusi sunkioji maliarija galutinai palaužė tėvelį – gegužės 26 dieną jis mirė. Deja, tikslios kapo vietos iki šiol niekas taip ir nežino. Tik aišku, kad buvo palaidotas Bolivijos Gvajaramerino miestelyje, besiribojančiame su Brazilija. Beje, apie tėvo mirtį mes sužinojome pavėluotai – maždaug artėjant birželio viduriui. O jau po poros dienų, tą nelemtą birželio 15-ąją, mūsų šalį okupavo bolševikai. Ką gi, nutrūko bet kokie Lietuvos ryšiai ne tik su Pietų Amerika, bet ir su kitomis užsienio valstybėmis“, – liūdna gaida pasakojimą baigė R.Šalčiūtė-Savickienė.

Detalesnius faktus apie Ramintos tėvo amžinojo poilsio vietos paiešką neseniai atskleidė Lietuvos keliautojų grupė, prieš penkerius metus surengusi ekspediciją M.Šalčiaus keliais. 2005-ųjų vasarą keliolika ryžtingų vyrų, tarp jų žinomas politikas Gintautas Babravičius, žurnalistas Gerimantas Statinis, lankydamiesi minėtame Bolivijos miestelyje iš vietos savivaldybės archyvų sužinoję, jog M.Šalčius palaidotas būtent Gvajaramerine, buvusių senųjų kapų teritorijoje. Prieš pusę amžiaus jos panaikintos, visa vietovė užlyginta asfaltu ir paversta aikšte.

Garsaus keliautojo, pedagogo ir žurnalisto dukra teigė esanti dėkinga šiems mūsų vyrams – juk tie žmonės leidosi į tokią tolimą kelionę ieškodami jos tėvo veiklos pėdsakų. Jie iš Lietuvos į egzotiškąją Boliviją atsivežė M.Šalčiaus atminimo lentą ir prikalė ant naujos bažnyčios šventoriaus sienos. Gegužę sukaks jau 70 metų, kai M.Šalčiaus nebėra šiame pasaulyje, tačiau jo šviesus atminimas ir mūsų žemėje palikti pėdsakai dar ilgam primins taurios dvasios ir kilnių tikslų siekusį žmogų, iškilų visuomenininką. Ant M.Šalčiaus paminklinės lentos įamžinti jo pamėgti sentencijos žodžiai: „Saulė šviečia lygiai visiems.“

 

Kultūros puslapį „Slenksčiai” remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

C-Alytaus-naujienos-spalvotas.jpg



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.