Klajonės mažojoje Venecijoje

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Balandžio 13d.

Šiuo metu amžinojo poilsio atgulęs jūreivis turėtų būti laimingas – jo žodžiai „mažoji Venecija“, pasiekus Venesuelos krantus, suteikė vardą vienai keisčiausių ir gražiausių pasaulio valstybių.

Karibų jūros pakrantėje sutiktas belgų turistas Markas apie Venesuelą kalba dviprasmiškai. Jo teigimu, kitose Pietų Amerikos šalyse žmonės daug mandagesni, draugiškesni ir gyventi ten saugiau. Kita vertus, Venesuela turi visko, ko gali reikėti turistų mėgstamai šaliai: čia ir aukščiausias pasaulio krioklys, ir neįtikėtino dydžio Orinoko upės delta, gyvybės pilni miškai, saulę dalijantys paplūdimiai…

Mes dar tik pradedame savo kelionę po Pietų Ameriką, todėl Marko žodžių negalime nei patvirtinti, nei paneigti. Tvirtai žinome tik tai, kad Venesuelą naršysime apie mėnesį, per tą laiką bandydami patirti bent nedidelę dalį šios šalies nuotykių.

Santa Fe – poilsis Venesuelos žvejų kaimelyje

Sunkūs kelionių batai klimpsta į pajūrio smėlį, slegiami kūno svorio ir dar keliolikos kilogramų kuprinėje. Nuo kaktos lašantis prakaitas trukdo apžvelgti aplink iškritusius poilsiautojų kūnus, o akys karštligiškai ieško artimiausio viešbučio. Pagaliau radome – netrukus bus galima tapti tikrais Karibų jūros paplūdimio poilsiautojais.

Santa Fe pavadinimas jums tikriausiai jau girdėtas, tačiau šis pasakojimas apie kitą Santa Fe – mažą kaimelį Venesueloje. Tai būtų tik dar vienas purvinas žvejų kaimelis, kuriame vėjas blaško šiukšles, išmestas pro grotuotus langus, o žuvies kvapas nepalieka net nuėjus į tolimiausią kaimelio kraštą. Taip galėtų būti, bet nėra, nes šalia yra Karibų jūra, pakeičianti viską.

Daugelis Santa Fe gyventojų vis dar pragyvena iš žvejybos, kontrabandos ar pinigų mainų juodojoje rinkoje. Tačiau kelių šimtų metrų paplūdimio juostoje verda visai kitoks gyvenimas. Čia savaitgaliais traukia pulkai turtingų Venesuelos gyventojų, o kitomis dienomis vyrauja turistai – tokie kaip mes, pasirodantys čia su kuprinėmis ir kelioms dienoms atsiduodantys jūros malonumams.

Motiniškas rūpestis

Santa Fe daug saugiau, nei Venesuelos didmiesčiuose, tačiau kur yra turistų, ten yra ir norinčių iš jų pasipelnyti, todėl iš karto su drauge sulaukiame patarimų. Mūsų pasirinkto viešbutėlio savininkė rūpinasi naujakuriais tarsi motina. Vos pasidėję daiktus kambaryje išgirstame ilgą patarimų seką, kaip turime saugoti savo daiktus paplūdimyje.

Nenuostabu – Venesuela seniai garsėja, kaip įvairiausio plauko apgavikų ir plėšikų turinti šalis. Norėdami pragyventi iš turizmo vietiniai gyventojai sutelkia visas pastangas, kad jų svečiai laisvalaikį čia praleistų saugiai, todėl prisiminkite svarbiausias saugumo taisykles, kurios galioja ir Nidoje ar Palangoje – to visiškai užteks.

Užtai paplūdimys čia visiškai kitoks, nei Lietuvoje. Viešbučiai surikiuoti prie pat kranto, todėl vos išėjus pro laukujas duris, kojos jau sminga į smėlį. Už dešimties metrų smėliukas pasibaigia ir prasideda nesmarkaus vėjo judinamų bangelių šou. Čia nereikia, kaip Palangoje, eiti toliausiai, kol vanduo pasieks juosmenį – tik keli žingsniai į priekį ir kojos jau nesiekia žemės.

Savaitgalį mūsų kūnai, gaudantys pirmąjį įdegį po lietuviškos žiemos tiesiog ištirpsta vietinių gyventojų masėje. Jie dažniausiai tamsaus gymio, todėl su dideliu susidomėjimu stebi, kaip saulė rausvina baltus europietiškus „sūrelius“. Kitomis dienomis jau galima jaustis ramiau – pakrantė tampa beveik tuščia ir vieninteliai į mus dėmesį atkreipiantys sutvėrimai yra benamiai šunys, kurių čia pilna.

Būna dienų, kai pajūris priklauso vien turistams, tiksliau, kelioms dešimtims iš įvairių pasaulio kampelių atklydusių keliautojų. Kartais jie nori pabūti vienumoje, o kartais susiburia draugėn ir iki vėlaus vakaro dalijasi įspūdžiais, pasakojimais ir smagia nuotaika.

Santa Fe, tarsi šiek tiek atskleista paslaptis, yra nelabai žinomas miestelis turistams. Jo reikia paieškoti internete ar kelionių knygose. Bet už šią informaciją geriau veikia iš lūpų į lūpas sklindanti reklama, kurią čia gerai pailsėję keliautojai perduoda savo draugams ir pažįstamiems.

Jūra maitintoja

Visi čia gyvena tik dėl jūros. Jeigu jos nebūtų, užsidarytų viešbučiai, turistai šią vietą aplenktų iš tolo, o žvejai turėtų rasti kitą laimikio paieškos vietą. Galbūt todėl į ramiai banguojantį vandenį čia žiūrima su didele pagarba.

Tame vandenyje naudos randa kiekvienas. Pelikanai vos saulei priartėjus prie laidos pradeda sukti ratus virš bangų, laukdami, kol akiratyje sublizgės žuvies nugara. Tai pamatę, jie tarsi kulkos pakirsti sminga į vandenį ir netrukus išneria su gerokai papilnėjusiais pagurkliais.

Kai saulė nusileidžia tiek, kad jau ir paukščiai nebegali matyti savo patiekalų, pradeda gausti valčių motorai. Pilnos žvejų valtys visai netoli kranto sumerkia tinklus, užgesina variklius ir tyko, kol tinklai prisipildys žuvų, kurias kitą rytą turguje bus galima parduoti už gerus pinigus.

Kai ateina rytas, valčių varikliai vėl pradeda gausti. Tiesa, šį kartą ne dėl žvejybos – vietiniai gyventojai plukdo susidomėjusius turistus stebėti delfinų. Vos kelios minutės plaukimo, o greta valties vandenyje jau šmėžuoja nuo saulės spindulių mirganti delfino nugara.

Kurį laiką plaukęs šalia valties ir įsitikinęs, kad ji nepavojinga, delfinas pradeda žaisti: pakyla kiek aukščiau, tada staigiai neria po valtimi ir jau kitoje pusėje grakščiai iššoka į viršų, apgavęs visus valtyje buvusius turistus, su fotoaparatais laukusius jo šuolio visai kitur.

Netrukus delfinų prisirenka gerokai daugiau. Negali atsistebėti jų elegancija ir darna, kai vienu metu virš bangų beveik tokia pačia trajektorija išlekia trys ar net šeši delfinai. Ir vėl lieka tik graužtis nagus, kad reakcija buvo per lėta, todėl fotoaparato ekranėlyje liko tik vandens purslų ar, geriausiu atveju, vandenyje dingstančių uodegų nuotraukos.

Daugiau nei poilsis

Santa Fe tikriausiai netiks tiems, kurie jūros geidžia tik dėl gražaus odos įdegio ir galimybės parodyti save kitiems. Tokiu atveju neverta trenktis taip toli – paplūdimių pilna ir daug arčiau. Čia atvažiuojama pažinti jūrą, pakrantės gyvenimą ir pamiršti savo rūpesčius. Juk kai restorano ant jūros kranto barmenas vaišina kokteiliu, o akys palydi už horizonte iškilusios salos lendančią saulę, galima galvoti tik apie ramybę.

Čia niekas neskuba gyventi, todėl dienos prasideda vėliau ir visai nenuostabu, jei kavinės savininkas šiandien nusprendžia dirbti tik nuo pietų. Čia niekam neįdomu, kiek sveri ar kiek uždirbti. Čia galima iki gilaus vakaro kojomis minkyti švelnų pakrantės smėlį, jausti, kaip pirštus kartais pasiekia sūrus vanduo ir nieko negalvoti.

Santa Fe, kaip ir kiti Venesuelos pakrantės miesteliai, yra tarsi atsvara triukšmingai ir urbanizuotai Margaritos salai, kur krypsta didieji turistų srautai. Šį kaimelį pasiekia tik nedaugelis, prieš tai kelias valandas keliavęs autobusu iš sostinės Karakaso ar kitų pakrantės miestų. Tačiau tie, kurie čia atkeliauja, tikrai nesigaili.

 

Taip pat skaitykite:

Alfa.lt logo1-1.gifKeliavimo Venesueloje triukai

Dvi valandos siaubo oloje



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.