Nepaliestos gamtos karalystėje (II dalis)

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2008, Liepos 05d.

Jau buvome išmokę kelis žodžius olandiškai, tikėdamiesi, kad oficiali Surinamo kalba padės keliaujant po provinciją, tačiau klydome. Čia beveik visi kalba visiškai kitokia „tongo“ kalba, tad mokytis reikia iš naujo. Pirmiausiai sužinome du žodžius: „tusma“, reiškiantį porą (mat keliaujame dviese) ir „baka“, kuriuo vadinami visi baltieji.

„Tongo“ kalbą vartoja daugelis Surinamo gyventojų, kurių protėviai buvo atvežti iš Afrikos dirbti į plantacijas. Drąsiausieji vergai pabėgo nuo kolonizatorių į šalies gilumą ir sukūrė ten sau įprastas afrikietiškas gyvenimo sąlygas, išsaugojo tradicijas bei iki šiol vartoja savo kalbą, kuri dar vadinama „taki – taki“ kalba.

Mums jos pradmenų prireiks netrukus, kai po kelių dienų pasieksime afrikietiškus Surinamo kaimelius, tačiau iš pradžių esame pasirengę Surinamo miškų nuotykiui. Ši šalis gali pasigirti nepaliesta ir gyvybės pilna gamta, kuri griežtai prižiūrima valstybės, tačiau pasiekiama ir turistams. Pasirenkame Bronsbergo kalną, nuo kurio keliaujant siaurais miškų takeliais galima nueiti iki kelių krioklių ir pamatyti gausybę miško gyvūnijos.

Nuo beždžionės iki skruzdėdos

Dar niekada neteko mokėti dešimties JAV dolerių už nakvynę hamake, tačiau žinodami, kad mūsų pinigai padės valstybei prižiūrėti nacionalinius parkus, jaučiamės ramiau. Vos užkilę kelis šimtus metrų mažu autobusiuku iki Bronsbergo kalno viršūnės suprantame, kad tie keli doleriai tikrai atsipirks – gavome visą namelį su kambariu hamakams, atskira virtuve ir keliais įspūdingo dydžio driežiukais, šmirinėjančiais aplinkui!

Oras nuostabus, todėl pamiršę duobėtų šunkelių nuovargį netrukus iškeliaujame į pirmą savo žygį apžiūrėti Irenės krioklio. Galima tik pavydėti, kaip puikiai žygiams pritaikytas šis parkas: prie trasos pradžios padėtos lazdos, kurių prireikia sunkiuose žygiuose, sudėtingose vietose pasiklysti neleidžia aiškiai pritvirtintos atžymos, o sunkesnėse įkalnėse įrengtos medinės pakopos.

Parko žemėlapyje kelias iki kiekvieno reikšmingo objekto pažymėtas ne tik kilometrais, greta nurodyta ir žygio trukmė. Tai labai paranku, planuojant savo laiką, kad į stovyklą spėtume grįžti iki sutemų. Nors ir esame pavargę, krioklį pasiekiame, o grįžę stovyklon spėjame pasigėrėti spalvingu saulėlydžiu virš ežero.

Dėmėsį patraukia iš ežero kyšantys šimtai medinių polių. Parko darbuotojai vėliau paaiškina, kad ežeras atsirado pastačius elektrinę ir užtvenkus upę. Dėl to buvo užlietas visas kaimas, kuris persikėlė į kitą vietą, tik namų poliai liko stovėti savo vietoje.

Iki sutemų pabendravę su parko darbuotojais stovyklos valgykloje, skubame miegoti ir pakeliui vos neužminame ant… tarantulo. Mūsų pakviesti netrukus prie delno dydžio voro susirenka kiti stovyklautojai, o tarp jų esantys mokslininkai iš karto nusprendžia, kad šis voras nėra nuodingas, tačiau geriau jį palikti ramybėje.

Pradedame eiti toliau, o už kelių žingsnių žibintuvėlis apšviečia dar vieną lobį – neįtikėtino dydžio varlę, kuri, pajutusi dėmesį, tiesiog suakmenėja ir mielai pozuoja fotoaparatams. Taip, šiame parke gyvūnija tiesiog knibžda. Nuo oposumų iki kapibarų, nuo mažų voriukų iki tarantulų – kiekvienas čia gyvena savo gyvenimą ir labai aiškiai leidžia suprasti atvykėliams, kad jie čia tik svečiai.

Mėgaujamės neregėtos gamtos draugija, kitą dieną aplankydami kalnų upelį, kuriame galima išsimaudyti, o plaukiant pasroviui mažytės žuvytės taip įsidrąsina, kad priplaukia visai greta ir galvomis baksnoja į baltą turisto koją – galbūt tai maistas?

Keliaudami mišku sutinkame ir keletą beždžionių. Jos pajunta mus, todėl bando nuvyti, energingai purtydamos medžių šakas ir mėtydamos žemyn vaisius. Gyvūnėliai sukelia tokį triukšmą, kad prikelia nerangų skruzdėdą. Sprukdamas į krūmus jis nejuokais mus išgąsdina – tokio straubliu pasidabinusio sutvėrimo iki šiol dar nebuvome matę.

Pietų Amerikos Afrika

Praleidę nepakartojamas dvi dienas Surinamo gamtos prieglobstyje, nusileidžiame nuo Bronsbergo kalno ir po dviejų valandų autobusu pasiekiame upę. Dabar mūsų laukia dar dvi valandos siauroje valtyje, kol prieš akis pamatysime užrašą „Gunxi“. Tai kaimelio, kuriame norime apsistoti, pavadinimas.

Deja, ši vieta pasitinka ir nieko gera nelemiančiu užrašu „Suvenyrų parduotuvė“. Blogiausias scenarijus pasitvirtina: anksčiau sutikti olandų turistai labai rekomendavo šią vietą, kaip pigų ir gerą būdą susipažinti su vietinių gyventojų kultūra. Jiems gal ir pigu, o mums 50 litų už nakvynę turistinių grupių irštvoje nėra puiki idėja. Todėl kitą dieną išsiaiškiname, kaip patekti į gretimą kaimelį ir iškeliaujame.

Mūsų pasirinktas kelias jungia du kaimus. Dažniausiai juo naudojasi vaikai, iš Gunxi rytais skubantys į mokyklą gretimame Laduani kaimelyje. Pusvalandį žygiavę per džiungles prieiname visiškai kitokį kaimą. Turistų čia nė kvapo, todėl vietiniai į mus žiūri su nuostaba akyse ir draugiškai sveikinasi.

Perėję per kaimą sustojame prie paupyje veikiančios parduotuvės ir įsigyjame maisto pusryčiams. Pamirškite apie restoranus arba madingus prekių ženklus – šitame kaime yra tik nendrių stogai, medinės sienos ir labai malonūs žmonės.

Moterys nesibaimina nuogumo

Nusprendę čia apsistoti išsirenkame savo palapinei aukštesnį kalnelį greta parduotuvės ir paklausiame jos šeimininkės Rositos, ar galime įsikurti kaimynystėje. Ji energingai purto galvą ir netrukus atvedusi angliškai kalbantį jaunuolį perduoda mums žinutę – mums nereikia nakvoti palapinėje, nes galime apsistoti už simbolinę kelių litų sumą šiuo metu tuščiame jos giminaičio name.

Tai tiesiog puiku. Prieš kelias valandas dar nežinojome, ką šiandien valgysime ir kur nakvosime, o dabar jau sūpuojamės hamakuose po stogu ir kemšame šiltas bandeles su dešrelėmis. Netrukus sulaukiame ir svečių: kaimą žaibu aplekia žinia, kad atvyko du „baka“ – baltieji turistai, todėl vaikai pirmiausiai puola mūsų apžiūrėti. Kelios minutės ir mūsų hamakuose jau supasi bent dvylika mažųjų Laduani gyventojų.

Kartu su jais einame maudytis į greta kaimo esantį upelį, vėliau mokomės kitų „tongo“ kalbos žodžių ir afrikietiškų skanduočių, o vakarėjant stebime įprastus kaimo ritualus. Svarbiausias iš jų – indų plovimas. Pusnuogės juodaodės moterys artėja prie upės, ant galvų nešdamos didžiausius indų ryšulius. Juos išplovusios ir pačios, nusimetusios visus rūbus, panyra į upę, visiškai nesibaimindamos, kad kas nors pamatys jų nuogumą.

Vaikai taip pat laksto adomų ir ievų kostiumais, dūkdami bei šokinėdami į sraunų Surinamo upės vandenį. Tik vyrų nesimato – dažniausiai jie dirba iki vėlumos arba kilnoja alaus skardines primityviose kaimelio užeigose.

Praleidę dvi dienas Laduani kaimelyje jau pažįstame visus kaimo vaikus ir beveik visus suaugusiuosius. Gal todėl, vieną rytą pamatę mus, su kuprinėmis judančius upės link, jie palydi liūdnais veidais, o nakvynę parūpinusi parduotuvės savininkė Rosita pareiškia: „Verksime, kai jūs išvažiuosite, todėl turite čia sugrįžti“.

Pažadame sugrįžti ir darome tai atsakingai. Ko gero tai pirmoji vieta mūsų kelionės po Pietų Ameriką metu, kur pajutome tą patį – būtų smagu kelionės pabaigoje ar kitos kelionės metu čia atvykti, išmokyti vaikus anglų kalbos, o patiems pasisemti „tongo“ kalbos žinių ir nepakartojamos aftikietiškos kultūros. Galbūt taip ir padarysime.

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.