Peru: snieguotos Andų viršūnės

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Vasario 15d.

Jei reikėtų sudaryti labiausiai atmintin įstrigusių Peru grožybių sąrašą, ten greta džiunglių, indėnų, vandenyno, smėlynų, griuvėsių ir paslaptingų linijų neabejotinai atsidurtų kalnai. Masyvūs ar smulkūs, tiesiantys į dangų snieguotas viršūnes ar palinkę prie žemės, ramūs ar šluojantys ištisus kaimus… Peru kalnuose yra beveik viskas, ko apskritai galima norėti iš kalnų.

Jeigu į Peru atvykęs keliautojas norės pamatyti Andų viršukalnes, kelias jį tikrai nuves į Uarazą (isp. Huaraz). Tai svarbiausias miestas visiems, norintiems vaikščioti aplink gražiausias Peru viršukalnes ar kopti į jas. Pats Uarazas, kaip ir daugelis Peru miestų, nėra gražus ar vertas dėmesio – tiesiog dar viena beveidžių gatvių mozaika su keliomis jaukiomis kavinėmis, spartietiškais viešbučiais ir gausybe turizmo prekių parduotuvių.

Keliautojai čia traukia būriais dėl puikios aplinkos. Aplink Uarazą gausu viršukalnių (22 iš jų yra aukštesnės nei 6 km.), tarp jų yra ir didžiausias šalies milžinas Uaskaranas. Mes niekur kopti neplanuojame, nes atvykome čia gruodį, o tai nėra geriausias laikas kalnams pažinti. Lietinga, vėsu, nuolat debesuota ir vėjuota – tokios sąlygos atbaido daug norinčiųjų kelias dienas pasivaikščioti apylinkėse esančiomis trasomis, kartais pakylančiomis net į penkių kilometrų aukštį.

Vietoj to pasirenkame kitą, ne mažiau įdomų maršrutą. Pirmiausiai aplankysime garsios Čavino (isp. Chavin) civilizacijos griuvėsius, vėliau nuvyksime iki Jungajaus miesto, kurį prieš keliasdešmt metų tiesiog nušlavė nuo gretimo kalno atskilusi nuošliauža. Galiausiai pabandysime suskaičiuoti debesų neuždengtas viršūnes prie Janganuko (isp. Llanganuco) ežerų.

Požeminiuose labirintuose

Ketvirtą ryto, miestui dar skendint tamsoje, mes jau kulniuojame prie autobusų agentūros durų. Pavadinimas ambicingas – „El Rapido“ (isp. „Greitasis“), tačiau autobusas pasirodo tuomet, kai gretimų agentūrų keleiviai jau seniai išvykę. Burnodami ant apsimiegojusio vairuotojo, privertusio mus gal valandą rymoti šaltyje, sukrentame į sėdynes ir keturios valandos iki Čavino miestelio pralekia nepastebimai.

Atvykę čia greitai susirandame nakvynės vietą ir apžiūrime miestelį. Tai kelių tūkstančių indėnų gyvenvietė, kurioje verda tikra indėniška mišrainė: kas graužia kokos lapus, kas bando namo parsitempti turguje pirktą ožką, kas jau ankstų rytą kilnoja vietinės degtinės stikliuką… Kaip visada, labiausiai akį traukia spalvingais rūbais pasidabinusios moterys, sugebančios tuo pačiu metu kalbėtis su draugėmis, ant nugaros nešiotis pusės metų mažylį ir rankomis megzti naują rankdarbį turistams.

Čavinas įdomus ne tik dėl indėnų, čia yra vienos seniausių Peru civilizacijų palikti griuvėsiai. Iš viršaus jie neišvaizdūs, dar vienas akmeninis pastatas tarp kalnų įsispraudusiame slėnyje. Daug labiau dėmesį traukia aplink besiganančios lamos, tačiau kai užsukame į griuvėsių vidų, nuomonė pasikeičia.

Čavin civilizacijos atstovai šiuos pastatus sudėliojo taip, kad viduje išliktų įmantri tunelių sistema, būtina dvasininkų apeigoms. Maža to, buvo sukurta veidrodžių sistema, išsklaidanti saulės šviesą po tamsius akmeninius labirintus. Dabar saulę požemiuose atstoja elektros lemputės, tačiau visa kita yra maždaug taip, kaip buvo prieš šimtus metų.

Klaidžiojame tamsiomis akmeninėmis gatvelėmis, stebėdami vis naujus koridorius ir tamsius langelius. Truputį nejauku – per daug matyta filmų, kaip tokiuose senoviniuose tuneliuose klajūnus užklumpa kokios nežemiškos jėgos ar senovės dvasios. Tačiau tuneliuose yra kažkas magiško, todėl vos išlindę į saulės šviesą įkvepiame oro ir vėl leidžiamės žemyn, į kitą labirinto dalį.

Galiausiai apžiūrime į akmeninę sieną įmontuotą galvos siluetą. Anksčiau čia jų buvo keletas, besikeičiančios veido formos simbolizavo šamano dvasios pokyčius apeigų metu. Dabar savo vietoje yra likusi tik viena galva, kitos pražuvo arba yra saugomos greta esančiame muziejuje. Apžiūrėję šiuos griuvėsius turime pripažinti, kad buvome nustebinti – tikėjomės dar vieno pasivaikščiojimo po akmenyną, o gavome įdomų vingiuotų tunelių išbandymą.

Iš miesto neliko nieko

Čavin civilizaciją, kaip ir daugelį kitų šios žemyno dalies kultūrų, nušlavė karingieji inkai, tačiau greta Čavino yra vieta, kuri buvo nušluota be žmogaus pastangų. Tai vos kelių dešimtmečių istorija. Jungajaus kaimas 1970-aisiais buvo palaidotas po milžiniška nuošliauža, atskilusia nuo aukščiausio šalies kalno Uaskarano žemės drebėjimo metu.

Nuošliaužos kelyje pasitaikęs kaimas tiesiog pradingo nuo žemės paviršiaus, liko tik kiek atokiau stovėjusios kapinės, katedros sienos gabalas, sutrintas autobuso rėmas ir stebuklingai nelaimės išvengusios keturios palmės. Visa kita akimirksniu tapo istorija: namai, automobiliai, baldai, žaislai… Tą gegužės popietę žuvo beveik visas kaimas – apie 18 tūkst. žmonių.

Aplankėme tragedijos vietą. Apsistojome kiek toliau nuo Uaskarano nemalonės paslėptame naujajame Jungajuje. Greta jo plyti nenaudojamos žemės plotas ir tik reti akmenys bei pavieniai kryžiai žymi ankstesnio kaimo vietą. Tiesa, vietiniai gyventojai stengiasi sutvarkyti vietovę, čia įrenginėjamas didelis parkas, pastatyta koplyčia, o kapinėse simboliškai priglaustos giliai po žeme palaidotųjų sielos. Tolumoje pro debesų šydą vis išlenda snieguotas Uaskarano šlaitas, tarsi primindamas, kad gamta buvo ir bus stipresnė už žmogų.

Kitą dieną važiuojame dar arčiau Uaskarano, prie jo papėdėje esančių Janganuko ežerų. Vėl tenka apgailestauti dėl netikusio oro – gerą dieną aiškiai matyti ežerus supanti snieguotų kalnų grandinė, o šiandien turime pasitenkinti keliomis sniego kepurėmis ir skaidriai žydru ežerų vandeniu. Pusdienį praleidę kalnų ir vandens draugijoje, grįžtame į Uarazą.

Nuo gegužės čia pradės daugėti turistų, viešbučių, restoranų ir turizmo agentūrų kainos pakils – prasidės aukštasis sezonas. Paprastai vengiame pakliūti į jo nasrus, tačiau į Uarazą mielai sugrįžtume kartu su padidėjusia turistų banga. Vien dėl to, kad snieguotos Andų viršūnės tuo metu būtų sukalbamesnės ir sveikintų mus savo giedra milžinų ramybe.

 

Taip pat skaitykite:

Peru: viliojantis ir nuotaikingas smėlis 

Peru: vandenyno pakrantės turtai

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.