Peru: viešnagė „Vargšų Galapaguose“

Autorius: Valdas Lopeta | Alfa.lt , 2009, Vasario 08d.

Ekvadorui priklausančios Galapagų salos bet kurį svečią pribloškia gyvūnijos rūšių įvairove ugnikalniais nusagstytų salų apylinkėse. Nematyti paukščiai, vėžliai, iguanos ir kiti gyviai virš žemės, visai kitas pasaulis pasinėrus po vandeniu… Deja, tai kainuoja tūkstančius litų, todėl tiek pinigų neturintiems keliautojams tenka ieškoti alternatyvų ir kaimyninė Peru jiems turi ką pasiūlyti.

Pirmiausiai atvykstame į miestelį Pisko (isp. Pisco). Pavadinimas žinomas visoje Peru – beveik kiekvienoje kavinėje jums bus pasiūlyta įsigyti populiariausio šalies kokteilio „Pisco sour“. Svarbiausias kokteilio koziris – vietinė degtinė „pisco“, gryna ji primena lietuvišką naminę, tačiau sumaišyta su plaktu kiaušinio baltymu, cinamonu ir kitais priedais, tampa visų mėgstamu gėrimu.

Gaila, bet Pisco miestas nė kiek neprimena bendravardžio kokteilio aromatų. Neseniai šių kraštų gyventojus nuskriaudė žemės drebėjimas, todėl miestas primena didelę statybų aikštelę, joje dar stumdosi praeiviai, pypsi autobusiukai ir taksi automobiliai. Atvykus į Pisco kyla tik vienas noras – kuo greičiau išvykti iš čia į gretimą Parakaso (isp. Paracas) miestelį.

Paracas – labai turistinis miestelis greta vandenyno. Tuo įsitiname jau pro autobuso langus matydami būrius pagyvenusių turistų iš Europos. Sezono metu jų skaičių tikriausiai reikėtų dauginti bent iš penkių. Visi čia atvyksta dėl vieno dalyko – „Vargšų Galapagų“. Taip vadinamos Ballestas salos, iki kurių reikia apie valandą plaukti nedideliu laiveliu. Salose tiesiog knibžda gyvūnijos, nuo ruonių iki kelių rūšių paukščių. Čia atvykęs turistas gali susidaryti šiokį tokį įspūdį, ką galima patirti lankantis pačiuose Galapaguose.

Vietiniai papročiai

Netrukus sukleręs autobusėlis mus išmeta visai greta nedidelio miestelio centro. Prie mūsų prisistato keli „paslaugūs“ nakvynės ir turų siūlytojai. Žinome mes jus… Einame į priekį, stengdamiesi negirdėti puikių pasiūlymų apie nerealius viešbučius. Nuėjęs į jų siūlomas nakvynės vietas mokėtum brangiau, nei kitur, nes prie nakvynės kainos dar būtų „prisegtas“ ir specialus mokestis tave atvedusiems geradariams.

Mažas patarimas, jei nuspresite keliauti į Peru: išklausykite tokius autobusų stotyse, oro uostuose ar tiesiog gatvėje gaunamus pasiūlymus, paimkite reklaminę skrajutę ir atsikratę pagalbininkų aplankykite jų rekomenduotą vietą savarankiškai. Mūsų patirtis parodė, kad tokiu būdu mokant už pietus ar nakvynę susitaupo keli litai, o vieno restorano padavėjas konkrečiai pareiškė: „dėl to, kad atėjote čia patys, pietūs kainuos dvylika solių (apie 9 litus), o jeigu būtumėte atėję su vaikinu, siūlančiu pietus gatvėje, kainuotų trimis solėmis brangiau“.

Dar vienas triukas: kai esi su didelėmis kuprinėmis ar lagaminais, visi žino, kad ieškai viešbučio ir esi kiek pavargęs po kelionės, todėl gali mokėti brangiau. Tai žinodami, ėmėmės gudrybės: aš likau prie kuprinių, o mano bendrakeleivė nuėjo ieškoti nakvynės vietos. Tokiu būdu radome puikų viešbučio kambarį greta miestelio centro vos už trisdešimt solių (apie 23 litus)!

Atėjo metas pavalgyti. Kiek paieškoję radome smagią užkandinę, kurios šeimininkė greitai paruošė keptos žuvies ir pradėjo mūsų klausinėti, iš kur esame, kokie mūsų vardai… „O, Žydrė!”, – nustebusi pakartojo mano bendrakeleivės vardą virėja. Paaiškinome, kad šis vardas reiškia žydrą spalvą ir ispaniškai skamba „azul“ arba „celeste“. „Tai tiesiog puiku! – sušuko virėja. – Peru yra daug mergaičių, turinčių Celeste vardą, tačiau jeigu pavadinčiau savo dukrą Žydre, būtų nauja ir originalu!”.

Jau ne pirmą kartą susiduriame su tokia situacija. Peru indėnai savo vaikams stengiasi suteikti kuo įmantresnius tarptautinius vardus. Didelę įtaką vardams daro ir televizija: būtent dėl jos teko sutikti du inėnų broliukus Tonį ir Jaunėlį, jauną motiną Greis Kely ar ketverių metų vaikį Julijų Cezarį. Lietuvės, prisiržiūėjusios venesuelietiškų serialų, savo vaikus vadina Gvadalupėmis ir Chosė Ignasijais, o Pietų Amerikos indėnės – atvirkščiai.

Verta saugotis „dovanų iš dangaus“

Galiausiai įsigyjame porą bilietų į greta Parakaso esančias salas (isp. Islas Ballestas). Kelionių agentūros darbuotojas kone žegnojasi, tikindamas mus, kad 35 solių (apie 30 litų) kaina yra vienoda visose agentūrose, nes visi turistai yra sodinami į tuos pačius laivus. Vos įsigiję bilietus išeiname į gatvę ir čia pat gauname pasiūlymą iš kito agento nuvykti į salas už… 25 soles. Supykę grįžtame atgal ir, prirėmę prie sienos turą pardavusį gudruolį, netrukus gauname nuolaidą. Dar viena pamoka – niekad nepirk iš pirmo prekeivio, patikrink bent tris vietas.

Kitą rytą, vos nepramiegoję išvykimo valandos, puolame iš viešbučio ir lekiame į prieplauką. Čia keliasdešimt turistų sutalpinama į du katerius ir išvyka prasideda. Pirmiausiai vagojame ramų įlankos vandenį, kol pasiekiame vieną kopą. Pirmasis netikėtumas: šios kopos šlaite nežinomos kultūros atstovai išraižė trijų apačioje sujungtų stulpų atvaizdą. Vieni jį vadina žvakide, kiti – kaktusu, o mums jis primena Gedimino stulpus. Keisčiausia, kad piešinys buvo padarytas idealioje vietoje, kur jo negali paslėpti nuo kopų atpučiamas smėlis, todėl išsilaikė šimtmečius. Jo tikslas, reikšmė ir prasmė neaiški, tai dar viena Peru senovės civilizacijų mįslė.

Plaukiame toliau, daug neramesniu vandenyno paviršiumi. Gerai, kad mūsų tikslas netoli, todėl niekas iš bendrakeleivių nespėja susirgti jūros liga. Nespėję gerai įsibėgėti horizonte jau pamatome keistų formų salas ir aplik jas siaučiančius paukščius. Čia jų tūkstančiai, visi skraido virš galvų ir kelia rimtą grėsmę. Ne veltui prieš kelionę gidas siūlė turėti ant galvų pigias kepures – kad nebūtų gaila išmesti, kai jas savo išmatomis apmėtys paukščiai.

Mums dovanų iš dangaus pavyksta išvengti, todėl galime netrukdomi grožėtis keistomis salos uolienų formomis, kartais primenančiomis arkas, viduje saugančias jūros liūtų kolonijas. Fotografuojame kap pašėlę, nors gyvūnai pozuoja tik už kelių šimtų metrų. Netrukus priplaukiame arčiau uolų ir jau beveik ranka galime pasiekti ant jų sutūpusius pingvinus. Keista matyti šiuos paukščius tokiame karštyje – vaikystėje matyti filmukai suformavo įvaizdį, jog pingvinai gyvena tik šiaurėje. Dar vienas žlugęs mitas.

Laivelis apiplaukia salas iš dešinės ir prieš mūsų akis išnyra vis daugiau ant akmenų lašinius šildančių ruonių. Vieni palaimingai užsimerkę mėgaujasi saulės spinduliais, kiti kovoja dėl vietos ant akmenų, o visą paveikslėlį užbaigia tūkstančiai danguje krykščiančių paukčių. Kartą netgi apsigauname ir klausiame gido, kodėl vienos salos paviršius juodas. „Jis baltas, ten tiesiog ilsisi tūkstančiai paukščių“, – paaiškina gidas ir tada patys pamatome, kad tas juodulys – tai sparnų ir plunksnų mišinys.

Galiausiai priartėjame prie ruonių, jie mus sveikina drąsiai kišdami galvas iš vandens ir nardydami aplink laivelį. Šaudome į juos fotoaparatais, kol išsenka visi atminties kortelių resursai. Tada lieka tik pasidėti fotoaparatus į šoną ir grožėtis žmonijos mažai paliesta gamta visai netoli civilizacijos. Vieno dalyko gaila – leidęs vos kelias minutes pasigrožėti Ballestas salų gyvūnija, laivas netrukus apsisuka ir pajuda link Parakaso. O taip norėjosi čia, tarp visų skraidančių, nardančių ir linksmai bendraujančių gyvūnų pabūti gerokai ilgiau…

Po valandos vėl pasiekiame Parakaso krantus. Čia praleisime dar porą dienų ir judėsime toliau, nes Peru yra pernelyg turtinga šalis, kad leistų sustoti vienoje vietoje ilgiau. Prieš akis dar laukia daug nuotykių, o mintyje lieka keli patarimai norintiems aplankyti Parakasą ir Ballestas salas: pasirūpinkite apsauga nuo saulės, saugokitės virš galvų skraidančių paukščių „dovanėlių“ ir turėkite pakankamai vietos nuotraukoms – jos tikrai prireiks.

 

Taip pat skaitykite:

Peru: viliojantis ir nuotaikingas smėlis 

Peru: vandenyno pakrantės turtai

Alfa.lt logo1-1.gif



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.