Ten, kur laikas sustojęs dvidešimt metų

Autorius: Kristina Bružaitė | indigo , 2009, Rugsėjo 16d.

Jeigu ruošiatės keliauti, bet dar nenusprendėte, kokią įdomią, kontrastingą šalį norite išvysti, gal jus sudomintų karšta, romu ir cigarais kvepianti, šiltomis žmonių šypsenomis kerinti Kuba. Su šeima nusprendęs aplankyti šį kraštą, į Lietuvą Saulius parsivežė neįkainojamų emocijų, aštrių vaizdų: „Tai graži valstybė, kurią aplankyti buvo be galo įdomu”.

Mes su šeima (žmona ir dukra) 2-3 metus domėjomės šia šalimi. Spaudoje radome užuominų, kad Fidelis Kastro nebevaldo Kubos, keisis valdžia, laukiamos permainos ir tikimasi, kad naujasis JAV prezidentas Barackas Obama panaikins draudimą bei leis pasų turėtojams aplankyti šią valstybę. JAV investicijos ypatingai naudingos: pritrauktų daug turistų, tačiau baigtųsi Karibuose dabar esanti ramybė.

Galų gale sulaukę palankiausios situacijos nusprendėme nuvykti į Kubą, nes valstybė, kokia egzistuoja dabar, po kelių metų pakis, suvakarės, todėl naudojomės galimybe pasižiūrėti autentišką komunistinės santvarkos šalį. Norėjom su šeima atsukti laiką dvidešimčia metų atgal, nes šiame krašte yra toks gyvenimas, koks pas mus Lietuvoje buvo prieš 15-20 metų.

Šalyje egzistuoja dvi valiutos. Pesai – vietinė valiuta, kurią gauna kubiečiai kaip atlyginimą, kita valiuta yra konvertuojami pesai, naudojami turistų. Įdomiausia tai, kad už vietinius pesus kubietis praktiškai nieko negali nusipirkti, nes parduotuvėse prekių asortimentas nykus: musių aplipti kiaušiniai, tualetinis popierius, romas, alus, cigarai, kava… Kitose, užsieniečiams skirtose konvertuojamos valiutos parduotuvėse, produktų asortimentas taip pat nežavi.

Žmonės gyvi romu ir cigarais

Mes sostinėje praleidome tik kelias dienas. Havana yra nepaprastai gražios architektūros miestas, kurioje matėme įspūdingus kolonistinio stiliaus namus. Deja, Havana – bebaigiantis sugriūti miestas, nes niekas juo nesirūpina. Gidas juokėsi, kad sostinėje gyvena trys milijonai žmonių: iš jų – du milijonai kubiečių ir vienas milijonas saugumiečių…

Mieste pilna lauko reklamų, plakatų, stendų ispanų kalba „Socializmas arba mirtis”. Jaučiama Fidelio Kastro valdžia, bet žmonės nebetiki socializmu.

Kuboje netrūksta tik dviejų dalykų: romo ir cigarų. Romas žymiai pigesnis nei Lietuvoje. „Havana Club” butelis romo kainuoja apie dešimt litų, o štai Lietuvoje – penkis kartus brangiau. Kuboje yra įvairiausių rūšių romo, išlaikyto daug metų. Romo ir cigarų gali nusipirkti bet kur. Gatvėje – šešis kartus pigiau nei parduotuvėje. Net vandenyne plaukiojant, gali prieiti kubietis ir paklausti, gal reikia cigaro… (juokiasi).

Be romo, cigarų, taip pat galima įsigyti tualetinio popieriaus, sulčių, mineralinio vandens, alaus, kavos ir …daugiau nieko… Kelionės pabaigoje, neturėdami, kur leisti pinigų, visi prisipirkome daug cigarų.

Kubos valiuta – kramtomoji guma

Kubiečiai labai nuoširdūs žmonės, bet jų ekonominė situacija verčia juos pelnytis iš turistų, prašant muilo, gumos, nes už vietinius uždirbtus pesus jie nieko negali nusipirkti, išskyrus musėmis apspitusius kiaušinius.

Kubiečiai užsienietį pasiruošę „nutręšti” visokiais būdais. Nueini į muziejų, prie eksponatų stovi kubietis, šalia objekto parašyta „fotografuoti negalima”. Jei turi kramtomos gumos ar kitą mums nereikšmingą smulkmeną, šis užrašas neteks galios. Tada tave lydės šypsena per visą veidą, už muilo gabaliuką ar kramtomąją gumą bus leista fotografuoti ir daryti bet ką. Kuboje nebešokiruoja klausimas: „ar neturi muilo?”. Jei nori nudžiuginti kubietį, tai užteks maža smulkmena jį apdovanoti. Fenomenalu – šampūno, dantų pastos nė vienoj parduotuvėj nematėm. Neįsivaizduoju, kur jie perkasi šias priemones… Keisčiausia tai, jog visi kubiečiai labai tvarkingai apsirengę, gražūs, spinduliuoja švara, kvepia… Mes neradom atsakymo, kokiu būdu jie gali palaikyti savo švarą.

Ko gero, kiekvieno kubiečio tikslas ir svajonė yra už bet kokius pinigus išvažiuoti iš Kubos bet kur, o ypač į JAV, ir daugiau niekada nebegrįžti. Jiems išvažiuoti iš šio krašto yra tas pats, kaip mums nuskristi į Mėnulį.

150 kilogramų

Ten žmonės tamsiaodžiai. Jaunos moterys gan stambios: svoris gali būti net apie 150 kg. Jie kitokio sudėjimo, bet nekompleksuoja dėl svorio. Pavyzdžiui, moterys dėvi mini sijonėlius ir nė kiek neišgyvena. Jei pamatytų Lietuvos žmones, ypač moteris, jiems turbūt atrodytų, kad mes mirštam iš bado.

Labai gražios, lieknos močiutės, kurios mėgsta džiugiai sėdėti su cigaru. Kubiečiai linksmi žmonės. Ryte pusryčius pradeda su romu, vėliau – romas pietums, vakarienei. Bet girtų žmonių nėra: nematėm nei vieno šmirinėjančio girtuoklio.

Prekybos centruose – milijonai vienarūšių prekių

Neįprastos buvo eilės prie pašto! Jos nutįsta 300-400 metrų. Stebėjomės, kodėl yra tokios eilės! Pasirodo, kubiečiai laukia siuntinių iš savo artimųjų, kuriems per didžiausius vargus pavyko pabėgti iš Kubos ir nebegrįžti. Svetur gyvenantys kubiečiai dabar siunčia savo giminėms tai, ko šalyje trūksta, t.y. higieninių priemonių: muilų, šampūnų, dezodorantų. Žmonės be galo laukia šių gėrybių. Aš manau, kad jei artimieji nesiųstų siuntinių, nešelptų jų, tai vietiniai taip nekvepėtų ir nesišypsotų, nes Kuboje nieko negalima nusipirkti, išskyrus romą, cigarus ir kavą, kurią irgi patys augina.

Nustebino ir valstybinių parduotuvių apsipirkinėjimo sistema. Vieną vakarą sumąsčiau eiti į pačią prabangiausią valstybinę vietinę parduotuvę. Įėjęs turėjau palikti rankinę saugojimo kameroje, tik piniginę galėjau pasiimti. Nustebino, kad parduotuvėje išvydau šimto penkiasdešimties metrų lentyną, kurios pirmoje eilėje išdėliotas vienos rūšies pomidorų padažas, antroje eilėje – romas, trečioje – popierius… Tik metus žvilgsnį į ilgą lentyną, vizualiai atrodo, tarsi parduotuvėje pirkėjas galėtų įsigyti platų asortimentą gaminių, o iš tiesų siūlomų produktų rūšių buvo gal dešimt… Susirinkau iš tos „gausybės” prekių, kurių reikėjo, tada prie kasos turėjau susimokėti. Po to su kasos čekiu mane siuntė prie stalo, ten kelios pardavėjos suskaičiavo, ar iš tikrųjų tiek sumokėjau, kiek nustatyta, ar tikrai sumokėta už tas prekes, kurias pasirinkau. Po šio patikrinimo buvo uždėtas antspaudas. Tuomet turėjau nueiti į apsaugos skyrių, kur buvo suskaičiuotos prekės (jos buvo užsegtos su segtukais). Po šios procedūros buvau apžiūrėtas, ar nieko kišenėse neturiu… Apsilankymas parduotuvėje man truko vieną valandą, kol nusipirkau porą daiktų, kol perėjau tas sudėtingas procedūras. Matyt, čia ne dėl vagysčių, o tiesiog tokiu būdu valdžia kuria darbo vietas piliečiams.

Amerikos fobija

Kuba nepalaiko jokių santykių su Amerika. Šalyje nepamatysite amerikietiškų prekių. Net pasaulyje žymiosios „kokakolos” ten nenusipirksi. Nėra ir tiesioginių skrydžių iš JAV. Jei amerikietis norėtų atvažiuoti į Kubą, turėtų skristi iš Kanados, nors JAV yra visiškai šalia.

Taip pat kelionės pradžioje gidas įspėjo, kad Havanoj žmonės prašo pinigų, muilo, kramtomosios gumos, pastos, dantų šepetėlio. Internete skaitėme informaciją, kad jei nori važiuoti į Kubą, užtenka atsivežti truputėlį muilo, nes jiems šis kvepiantis gabaliukas brangesnis už vieną Amerikos dolerį.

Kitas įdomus faktas – jei norit, kad nuo jūsų atstotų išmaldos prašantis kubietis, tai reikia paminėti, kad esi iš JAV, pavyzdžiui, Čikagos. Tada kubietis nuo tavęs per sekundę bėga, atrodo, tarsi jį tuoj žaibas nutrenks. Nes, neduok Dieve, Kubos saugumas- policija užfiksuotų, kad vietinis bendravo su amerikiečiu. Tokiu atveju tas vargšelis, turėjęs kontaktą su JAV piliečiu, sulauktų didelių nemalonumų: jam grėstų ilgi, varginantys metai kalėjime. Trumpai tariant, nenorėdami turėti problemų, žmonės nuo amerikiečių bėga.

Kaip apgauti turistą?

Lietuvą kubiečiai žino. Apskritai, žmonės domisi šalimis, jų tikslas bet kur išvažiuoti iš Kubos, todėl jie puikiai yra išstudijavę pasaulio politinį žemėlapį.

Kaip kubiečiai žiūri į užsienietį? Kaip į storą pinigų maišą (juokiasi). Kubietis visada žiūri, kokią naudą gali turėti iš užsieniečio. Buvo tokia situacija. Aš užėjau į parduotuvę nusipirkti puškiklį nuo uodų. Sumokėjau apie dešimt dolerių. Vėliau kitose parduotuvėse pastebėjau tris, keturis kartus pigesnį purškiklį. Kai vėl teko apsilankyti toje parduotuvėje, pardavėja nei vieno žodžio netarusi, nesiginčydama iš kasos ištraukė mano permokėtą sumą ir grąžino.

Pinigus keičiant keityklose, banko filialuose, turistas turi būti atidus. Pastebėjau, kad daug užsieniečių stebisi skaičiuojant pinigus. Net buvo patarimas nesikeisti valiutos, nes retam grąžina pinigus pagal kursą (nors kursas visur vienodas). Užsienietis bus apgautas visur, kur tik įmanoma, net ir valstybinėse įstaigose.

Tiesa, mes jautėmės labai saugiai. Žmonės yra draugiški, šilti, norisi visiems padėti, bet fiziškai tai neįmanoma. Žinojom, kur važiuojam, buvom įspėti, kad galime būti apiplėšti, bet su vagystėmis įmanoma susidurti bet kurioje šaly, laimei, to neįvyko.

Mes ilsėjomės „Varadero” – brangių viešbučių zona, trijų – keturių žvaigždučių uždara teritorija turistams. Tai kurortai nieko bendro neturintys su Kuba. Ši teritorija yra saugoma, jokių vagysčių nėra, tvyroja saugumo jausmas.

Žmonės Kubos gatvėse atsipūtę. Mes nematėm sulaikymų, nemalonių įvykių. Per daug ir nesigilinome. Buvo patarimas: atvažiavai ilsėtis ir ilsėkis, nelįsk ten, kur tau nereikia…

Kaip nustebinti kubietį?

Jei kubiečiai pamatytų, kaip mes Lietuvoje gyvenam, „Maximą”, „Akropolį” ir kitus prekybos centrus, kaip mes atrodom, rengiamės, valgome – jiems būtų didelis šokas. Jie negali niekur išvažiuoti, negali palyginti skirtumų.

Man buvo sunku priprasti prie Kubos. Prieš išvažiuojant į šią valstybę, buvau Japonijoje. Man toks šokas buvo! Bandžiau rasti kažką panašaus tarp Japonos ir Kubos, bet tai visiškai skirtinga kultūra. Nepalyginami kraštai.

Vietiniai sėdi miesto gatvėje, rūko cigarą ir džiaugiasi. Kita dalis kubiečių dirba žemės ūkyje. Pas juos žemės ūkis labai išvystytas: jie turi daržovių, vaisių, maitinasi sveikai (paukštiena, žuvis). Laukai sutvarkyti puikiai, nėra dirvonuojančių plotų, gerbia žemę, augina cukranendres, tabaką, avokadus, bulves, kopūstus, kitas daržoves. Per metus būna trys derliai. Pagrindinės eksporto prekės yra cigarai, cukrus ir romas. Kuba su Venesuela labai bendrauja, manau, kad jie galbūt ką nors ir iš ten importuoja.

Kubiečiai labai kūrybingi. Daug amatininkų, vietinių dailininkų, kurie gatvėse ar parduotuvėse pardavinėja savo kūrinius. Kubos moterys iš medžių, gėlių džiovintų sėklų gamina unikalius papuošalus. Iš alaus metalinių dėžučių pelenines, vazonėlius pasidaro, žodžiu, tą šiukšlę panaudoja tinkamai ir naudingai. Elgetų beveik nėra, tik vieną kitą matėm, nes valstybė žiūri, kad elgetaujančių nebūtų.

Vis dėlto, aš manau, jei tik galėtų iš savo šalies išvažiuoti, jei būtų atidaromos sienos, tai po poros dienų Kuboje liktų tik pora žmonių…

Magistralėse džiūva javai

Kuboje naujų mašinų nėra, visos – „ikirevoliucinės”. Įsimintina, kad per šalį driekiasi magistralė, judėjimas nevyksta, todėl ant asfalto žmonės džiovina javus. Tai ekologinė šalis – automobilių praktiškai nėra. Jaučiasi švarus, neužterštas oras, kamščių nėra.

Automobiliai antikvariniai, šeštojo dešimtmečio, priešrevoliuciniai, restauruojami. Turistams naudojami nauji Kinijos autobusai, o vietiniai su senais autobusais važinėjasi. Taksistai vairuoja naujausius „Peugeot 206″, skirtus užsieniečiams, nes kubiečiams būtų neįmanoma – per brangu. Šalyje yra internetas, tačiau viešbutyje kaina – septyni eurai už minutę. Labai brangu. Ir tik kelis kubiečius mačiau, kalbančius telefonu.

Paskutinis akordas apie Kubą

Su šeima nusprendėme, kad kelionė į Kubą buvo pirma ir paskutinė, nes viską, ką galėjom aplankyti, – aplankėm. Tikrai įdomi, labai graži šalis, išties verta pamatyti sustojusį dvidešimties metų laikmetį, kitokią gyvenimo realiją, tačiau, jei ir už „dyką” man ten pasiūlytų darkart nuvykti – nebevažiuočiau – užteko… (Juokiasi).


http://indigo.blogas.lt/



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.