Tolima ir artima Pietų Afrika (I dalis)

Autorius: Raminta Žalkauskaitė | kelioniumanija.lt , 2010, Balandžio 14d.

Ne vienam iš mūsų Afrika atrodo kaip labai tolimas ir nepažįstamas žemynas. Tačiau keliautojai ir fotografei Živilei Gerulaitienei šis kraštas tapo tokiu artimu, kad jame ji su šeima praleido daugiau nei penkerius metus. O grįžusi šią savo gyvenimo patirtį sudėjo į knygą „Tolima. Artima“.

Kas paskatino jus su visa šeima išvykti gyventi į Pietų Afrikos Respublikos (PAR) sostinę Keiptauną? Kaip sekėsi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, klimato ir kitos kultūrinės aplinkos? Ar patyrėte kultūrinį šoką? Kiek laiko prireikė, kad prie visko priprastumėte?

Į klausimą, kas išviliojo mus persikelti gyventi į Pietų Afriką, galėčiau atsakyti labai trumpai – nuotykių troškimas. Noras pakeisti aplinką, pagyventi svetimoje šalyje, įgyti patirties, išbandyti save prisitaikant prie kiek kitokio gyvenimo.

Kaip keistai tai beskambėtų, bet mintis emigruoti į PAR kilo vos trečiąją viešnagės joje dieną, kai ten lankėmės patį pirmąjį kartą turistinės kelionės metu. Iki tol niekada nebuvau patyrusi jausmo, jog norėčiau gyventi svetimoje šalyje. Teko aplankyti tikrai nemažai gražių, egzotiškų ar šiaip patogių gyventi kraštų, daug kur norėtųsi sugrįžti, bet juose jaučiausi tik svečias. Pietų Afrikoje – dar ant lėktuvo trapo apėmė jausmas, jog esu čia buvusi. Toje šalyje jaučiausi sava, lyg būčiau sugrįžusi namo.

Dabar su vyru juokaujame, jog naująjį gyvenimą „paėmėme” tiesiog šturmu: be jokios pagalbos, be pažįstamų žmonių, be rekomendacijų ir patarimų, sunkiai kalbėdami angliškai, po 2 mėnesių jau gyvenome nuosavame name, suradome vaikams mokyklas, susitvarkėme buitį ir dar sugebėjome per pirmąsias vaikų atostogas išvykti į šioje šalyje labai populiarią atostogų vietą – Mauricijaus salą.

Lyg ir nieko sudėtingo, ar ne, jei kas nors ten jau laukia, yra pramynęs kelius, o tau tereikia patogiai įsikurti jo kaimynystėje. Mes tuos kelius mynėm patys. 3 milijonų nepažįstamam mieste. Be kalbos. Tad šiek tiek streso, aišku, buvo. Juk ir vairuoti teko mokytis kita kelio puse nei Lietuvoje!

Reziumuojant sakyčiau, jog prie naujo gyvenimo prisitaikėme gana greitai, nes prie geresnio visada lengviau pritapti nei prie blogesnių sąlygų. Nebuvo mums ir jokio kultūrinio šoko, nes Keiptaunas – kosmopolitiškas miestas tiek savo išvaizda, tiek kultūra, tiek gyvenimo būdu, tiek paslaugomis.


Kokie yra žmonės PAR? Koks jų gyvenimo būdas?


PAR žmonės – malonūs, paslaugūs, geranoriški, baltomis plačiomis šypsenomis ir labai draugiški. Toks – pirmasis įspūdis. Pažinus juos artimiau pasimato šioks toks paviršutiniškumas – jie, kaip ir dauguma užsieniečių, ir save, ir įvykius aplinkui linkę arba įvertinti geriau nei yra, arba dramatizuoti. O gal jie tiesiog labiau save myli, gal labiau moka viskuo džiaugtis?

Pas juos atstumas nuo „gerai” iki „nuostabu” yra toks pats mažas, kaip mūsuose – tarp „gerai” iki „blogai”. Jie didesni optimistai. Gal dėl to, kad ten daug saulės, kuri skatina šypsotis be priežasties? Saulė lepina 9 mėnesius, per tiek laiko tikrai galima gerai įkrauti puikios nuotaikos ir optimizmo baterijas!

Kalbant apie pietų afrikiečių gyvenimo būdą negaliu nepaminėti, jog jie visi labai daug sportuoja ir aktyviai leidžia laiką gamtoje. Aišku, tą tiesiog skatina daryti nuostabios gamtinės bei oro sąlygos. Jie plaukioja banglentėmis, jėgos aitvarais, kopia į kalnus, bėgioja pajūryje, važinėjasi dviračiais, tiek lygumoje, tiek į kalnus, pluša sporto salėse ir t.t. Ir visa tai – masiškai, ne pavieniai variantai.

Penktadienio vakarais visas miestas pakvipdavo ant grotelių kepama mėsa – taip vadinamu barbekiu. Tai svečių bei draugų ir artimųjų susitikimų metas.

Kalbant apie PAR tautybes tektų suminėti ne tik visų rasių gyventojus, bet ir išeivius iš daugybės šalių, tame tarpe ir didžiulę Lietuvos žydų bendruomenę, kurie emigravo į šią šalį prasidėjus Pirmajam Pasauliniam karui.

Aišku, didžioji gyventojų dauguma – juodaodžiai, jų net 79%, po 9% dalinasi baltieji ir spalvotieji gyventojai. Likusius 2,5% sudaro indų tautybės žmonės. Ne veltui ši šalis dėl tokio tautų ir rasių mišinio vadinama vaivorykštės šalimi. Joje net 11 valstybinių kalbų! Prezidentas į savo tautą kreipiasi angliškai. Beveik visi gyventojai moka dvi kalbas: anglų ir aftikanerių.


Gal galėtumėte papasakoti apie šventes PAR, kaip švenčiamos Kalėdos, Naujieji metai ir Velykos?


Naujieji metai – linksmai ir su daug vyno! Man labiausiai patiko Kalėdos, nors keista puošti eglutę, kai oras įkaitęs iki 30 laipsnių Celsijaus! Per Kalėdas važiuodavome į garsųjį Kirstenbošo botanikos parką, kuriame vykdavo kalėdinių giesmių koncertai su populiariausiais solistais, choru bei simfoniniu orkestru. Visi žmonės atvykdavo su šeimomis, draugais, susėsdavo ant žolės, piknikaudavo, degindavo žvakes ir giedodavo kartu su chorais. Aplinkui – kalnai. Tolumoje – mirguliuojantis vakarinis miestas. Danguje – žvaigždės. Žvakės rankose. Ir tikras kalėdinis jaukumas, nors ir tarp visiškai svetimų, pačiame pasaulio krašte. Ten Kalėdos dar nėra taip stipriai komerciškai orientuotos, kokios žaibišku greičiu patapo pas mus.

Per pirmąsias mūsų Velykas net keleto parduotuvių pardavėjus įvariau į neviltį, nes jie negalėjo man surasti dažų margučiams – ten kiaušinių niekas nedažo, perka šokoladinius arba kiaušinio formos įvairiaspalvius saldumynus. Per Velykas dažniausiai būdavome kelionėje, todėl ir patys greitai pripratome prie parduotuvėse parduodamų šokoladinių „margučių”.


O taip pat apie virtuvę?


Kalbant apie PAR, visi tikisi išgirsti kažką labai egzotiško, tačiau ten juk vyrauja sumišusios anglų bei olandų kultūros, kurios daugiau ar mažiau yra artimos ir mūsiškei. Taigi kasdienis maistas buvo visiškai toks pats kaip Europoje. Tik vaisių ir daržovių daugiau. Ir šviežesnių.

Naujiena europietiškam racionui buvo strutiena, kuri yra pati sveikiausia mėsa pasaulyje. Šios mėsos steiko galima užsisakyti praktiškai kiekviename restorane. Išvykus į safarius dažnai tekdavo ragauti krokodilo mėsos. Medžioklės ūkiai lepindavo laukinių žvėrių mėsa. Ypač skanus Kudu antilopės kepsnys.

Keiptaunas garsėja kaip daugybės pasaulinio lygio restoranų miestas, taigi buvo kuo pamaloninti iššūkių ištroškusį skrandį! Labiausiai man patiko garbingas kainos ir kokybės santykis. Ir vynas. Jų vynas – nuostabus!

 

Taip pat skaitykite antrąją interviu dalį

 

Živilės Gerulaitienės nuotraukos

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.