Tolima ir artima Pietų Afrika (II dalis)

Autorius: Raminta Žalkauskaitė | kelioniumanija.lt , 2010, Balandžio 19d.

Pirmąją interviu dalį skaitykite čia

 

Kas jums nepatiko PAR? Prie ko buvo sunkiausia priprasti?  

Kuo daugiau praeina laiko nuo grįžimo dienos, tuo labiau suprantu, kad apskritai man ten viskas patiko! Tačiau už gyvenimą šioje nuostabioje šalyje turėjau mokėti savotišką kainą – visada bijojau dėl savo, vaikų bei namų saugumo.

Pirmąjį vagišių „krikštą” gavome praėjus vos 5 mėnesiams po atvykimo – grįžę po atostogų Mauricijuje, sužinojome, kad buvo bandyta įsilaužti į mūsų namą, tačiau tada didžioji streso dalis teko namą prižiūrėjusiam šaunuoliui kaimynui Tomui.

Po keleto metų naktį įsijungus signalizacijai teko pačiai patirti, kaip jautiesi, kai pamatai atlapotas savo namų laukines duris ir nežinai, ar įsibrovėlis jau pabėgo, ar vis dar kuičiasi po tavo daiktus. Daugybę gerų žodžių galėčiau pasakyti apie PAR policiją bei apsaugos firmų darbuotojus. Jie dirba beprotiškai daug, bet nepraranda jautrumo.


Kokie kultūriniai ypatumai jus labiausiai nustebino Afrikoje?


Labiausiai nustebino ne kultūriniai ypatumai, bet bendras šalies išsivystymo lygis. Pritariu žurnalistui Žilvinui Pekarskui, kuris po viešnagės Durbane (PAR) rašė, jog jei Pietų Afrika yra trečiojo pasaulio šalis, tai Lietuva – tik ketvirtojo… Mes juokaudavome, jog tikroji Amerika yra čia, ir, ačiū dievui, kad tiek mažai kas apie tai žino!


Ko jums trūksta grįžus iš Afrikos ir gyvenant Lietuvoje? Kas dabar čia atrodo kitaip? Gal parsivežėte kokių įpročių, tradicijų? Ko jus išmokė gyvenimas PAR?


Trūksta saulės. Giedro dangaus. Šypsenų. Kokybiškesnio laisvalaikio galimybių. Geresnių verslo sąlygų. Tačiau gyvenant tenai – trūko artimųjų ir draugų. Nors ant afrikietiškosios svarstyklių lėkštės pusės galėčiau sudėti daug daugiau gerų dalykų, lietuviškoji pusė ir su tais dviem svareliais viską išlygintų.

Gyvenimas svečioje šalyje išmokė tolerancijos bei pagarbos kitaip mąstantiems, atrodantiems, keistai besirengiantiems ar kitokį gyvenimo būdą bei seksualinę orientaciją pripažįstantiems žmonėms. Tie maži žingsneliai privedė prie didesnės bendrosios tolerancijos. Gyvendama svetur ir daug keliaudama pagaliau suvokiau, jog save kaip tautą ar save kaip individą galime vertinti tik pažinę bendrą kontekstą. Tik palyginę save su kitais galime susivokti, kas ir kokie iš tikrųjų esame.

Aukščiausia mūsų kalva Aukštojo kalnas (293,84 m.) gali atrodyti labai įspūdingai, kol nesi matęs tikrų kalnų. Kvaila būtų muštis į krūtinę ir iš naivaus patriotiškumo tvirtinti, jog esame geriausi. Deja, taip nėra. Išmokau tai garsiai pripažinti. Kaip ir pastebėti gerus dalykus.

Gyvenimas svetur truputėlį pakoregavo vertybes. Supratau, jog laimė, jei ja nėra su kuo pasidalinti, jei šalia nėra artimų žmonių – labai greitai virsta į kankinantį ilgesį, nostalgiją. Būti vienam, kai tau blogai, pasirodo, nėra taip sunku, kaip būti vienam, kai tu esi laimingas. Nežinau, ar galima tai suprasti?

Šiaip Lietuva labai išgražėjo per tuos penkerius metus, kol gyvenome PAR – tai akivaizdu, nors iš esmės lyg niekas ir nepasikeitė. Iš Afrikos jokių tradicijų neparsivežiau, tiesiog džiaugiuosi, kad išlaikėm senąsias, nes tokiame kultūrų lydynyje, koks yra Keiptaunas, lengva jas pamesti.


Esate nemažai keliavusi. Kokia šalis paliko didžiausią įspūdį? Kodėl? Kur norėtumėte dar kartą sugrįžti? Kokie artimiausių kelionių planai?


Dažnas manęs klausia apie tą įspūdingiausią šalį. O aš vis mąstau, mąstau – kuri? Vis tik – negalėčiau įvardinti vienos šalies. Tačiau galiu įvardinti žemyną, po kurį keliauti man įdomiausia – Afrika. Labai patinka Pietų Afrikos Respublika, nes ją pažįstu geriausiai.

Nuostabi ir jos kaimynė Namibija, nes jos grožis netradicinis, ji žavi inteligentiška dykumos vienišumo romantika bei mums negirdėta visiškos tylos muzika. Ten galima išgirsti, kaip spengia tyla. Man patiko Indonezija, nes ten buvo smagu būti su savo draugais.

Gera buvo Zanzibare, tačiau didžiausią įspūdį galbūt paliko kopimas į Kilimandžaro kalną Tanzanijoje. Rudenį planuoju įkopti į Everesto bazinę stovyklą Nepale. Toks būtų artimiausias „didžiosios” kelionės planas. Norėčiau pamatyti Antarktidą – tai šio penkmečio planuose. Gegužės pradžioje planuoju trumpam skristi į Olandiją, nes dar nemačiau jų pavasarinio gėlių parado. Et, norėčiau, norėčiau, daug kur norėčiau, nes sergu sunkios formos kelionių liga, kurią apgydo tik pati kelionė…

Sugrįžti daug kur norėtųsi. Ir žinot kodėl? Todėl, kad pamatytum, kaip bėgant laikui pats pasikeitei, nes po keleto metų tuos pačius dalykus matai jau visai kitomis akimis.

 

Kaip kilo idėja išleisti knygą Tolima. Artima. Kiek laiko ją rašėte? Kaip gimė knygos pavadinimas?


Vieną vakarą, po nuostabios dienos Namibijoje, sėdėdama verandoje ant jūros kranto susimąsčiau, ar pajėgsiu po kokių 20 metų prisiminti tai, ką patyriau keliaudama po pasaulį. Ne tik aplankytas vietas, bet ir sutiktus žmones, nuotaikas, vertinimus, kvapus, spalvas. Galvoju, kad norėsiu papasakoti savo užaugusiems vaikams, kaip su jais mėnesį laiko keliavom po Australiją ar rengėme foto sesijas Namibijos kopose, tik ar atsiminsiu detales?

Bijodama prarasti bent mažą dalelę nuostabių prisiminimų, atsiverčiau laptopą ir pradėjau rašyti… Rašinys apie Namibiją – pirmasis ir vienintelis, parašytas kelionėje. Iš pradžių užrašinėjau tik tai, kas būtų įdomu prisiminti man. Vėliau pradėjau rašyti taip, kad būtų įdomu skaityti ir mano draugams, todėl tarp įspūdžių bei aplankytų vietų aprašymų atsirado ir nemaža dalis informacijos apie kiekvieną šalį.

Knygos nerašiau ištisai, kiekvieną šalį aprašydavau vos iš jos parvykus, parašyti vienai apybraižai kartais prireikdavo 2-3 savaičių laiko, nes norėdavau, kad visi žodžiai atrastų teisingiausią savo vietą. Kadangi šioje knygoje aprašytos šalys, kurias aplankiau per 4 metus, tai išeina, kad tiek laiko ir knygą rašiau.

Knygos pavadinime TOLIMA yra todėl, kad visos joje aplankytos šalys yra mums labai tolimos ne tik geografiškai, bet ir savo kultūra, papročiais bei gyvenimo būdu. ARTIMA atsirado todėl, kad apsilankius šiuose tolimuose kraštuose, pažinus šias šalis iš arčiau – visos jos tapo artimos.

 

Esate profesionali fotografė. Kokią kelionės ir gyvenimo užsienyje patirtis turėjo įtaką jums kaip fotografei?


Išmokau reaguoti į aplinką operatyviai, nes kelionėje, kaip ir gyvenime, viskas juda bei keičiasi labai greitai ir dažniausiai čia nebūna antrojo šanso. Jei neužfiksavai lotosus vandenyje skinančio vaiko prieš įeidamas į šventyklą, grįžęs jo gali jau neberasti… Jei patingėsi vieną rytmetį keltis prieš aušrą tik tam, kad galėtum užfiksuoti šešėlių kontrastus kopose, gali likti su tuščia foto juosta, nes kitas rytas pasitaikys ūkanotas, o dieną tau jau reikės iškeliauti toliau.

Išmokau dirbti esamomis sąlygomis, nes ne visada yra galimybė jas pakeisti ar susikurti. Tiek darbe, tiek gyvenime – maksimaliai stengiuosi išnaudoti visas akimirkas ČIA ir DABAR, o ateičiai visada esu „užtaisiusi” savo fotoaparatą.

 

Živilės Gerulaitienės nuotraukos iš Namibijos, Zanzibaro, Kilimandžaro



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.