Trise automobilyje neskaitant šuns

Autorius: Raminta Žalkauskaitė | kelioniumanija.lt , 2010, Gegužės 31d.

Kai kurie tėvai nesiryžta leistis į ilgas keliones su mažais vaikais ir teigia, kad atsiradus vaikams bent keliems metams apsiriboja galimybės keliauti. Tačiau mūsų šio straipsnio pašnekovė Mingailė į kelionę po Europą automobiliu išsiruošė besilaukdama paskutinius mėnesius ir drauge pasiėmė savo dukrą Katrę ir kalytę Bruknę.


Kaip kilo šios kelionės idėja? Ar nebuvo baisu keliauti besilaukiant paskutiniuosius mėnesius?

Žinojau, kad turėsiu daug laisvo laiko, kai išeisiu dekretinių atostogų – norėjau jį praleisti prasmingai: su dukra kartu patiriant kelioninio pažinimo džiaugsmą, skiriant laiko sustoti ten, kur įdomu ir neskubėti, neįsipareigoti, nelėkti, pagyventi niekur nevėluojant. Neplanavome maršruto – būdavo be galo įdomu kasdien rasti naujus stebuklus ar užklysti į tokius kampelius, kurių norėdamas nesuplanuosi.

Dėl nėštumo: reikia elgtis su savo nėštumu labai atsargiai – žinoti ar viskas yra gerai moters ir vaikelio sveikatai, turėti žinių, kas gali/negali įvykti nėštumo metu, kaip tai atpažinti ir kaip su tuo elgtis ir tik tuomet priimti sprendimus dėl galimybės keliauti. Esu daug „studijavusi“ šia tema, todėl galėjau sau leisti keliauti mašina, tačiau nebūčiau važiavusi, jei būčiau turėjusi tam tikras rizikas.


Kiek laiko keliavote ir kiek kilometrų nuvažiavote? Kokias šalis aplankėte?

Apie 6000 km, 3 savaites buvome išvykę ir aplankėme Lenkiją, Slovakiją, Austriją, Italiją, Šveicariją, Prancūziją, Liuksemburgą, Belgiją, Olandiją, Vokietiją.


Kur nakvodavote? Kiek pinigų išleidote kelionėje? Ar nebuvo sunkumų keliaujant su šuniu?

Daugiausia nakvodavome pas draugus, gamtoje kempinguose (jų vakarų Europoje apstu ir tikrai gero lygio), viešbučiuose. Pinigų dar neskaičiavau – pagrindinės išlaidos – kurui ir viešbučiams.

Kalytė Bruknė yra mūsų šeimos narė, todėl net nekilo klausimas, imti ją kartu ar ne – tiesiog reikėjo sudėlioti dienos ritmą, kad ir ji, ir mes būtume patenkintos. Kas turi šunis – žino, kaip smarkiai jie moka džiaugtis šeimininkais ir kaip tai yra malonu. Be to, Bruknė gražiai sėdėdavo lauko kavinukėse ant kėdutės šalia mūsų, keldavo daug simpatijų aplinkiniams, gaudavo pagyru ir t.t.


Kokia šalis paliko didžiausią įspūdį? Kas iš kelionės įsiminė labiausiai? Kokie kultūriniai ypatumai nustebino? Ką įdomaus teko ragauti kelionėje?

Šalis – Prancūzija: jauki, paprasta, nebrangi, žalia, žmonės atsipalaidavę, taisyklės čia neegzistuoja, maistas šviežias, skanus. O kiekviena Europos tauta mūsų kelionėje turėjo savo veidą: šveicarai – net autostradoje neviršija greičio, tačiau italai… atrodo, kad jei jie tavęs neaplenks, ta diena beprasmiška, lenkai – be galo verslūs, gali visko gauti net neišlipęs iš automobilio, olandai – be galo natūralūs, mylintys save tokius, kokie yra.


Ką siūlytum aplankyti kitiems keliaujantiems su vaikais po Europą? Kas patiko tavo dukrai?

Mažiau tampyti vaikus po nuobodžius senamiesčius ar dailės muziejus ir parodyti jiems ką nors įdomaus: mokslo muziejus, kur galima eksponatus liesti rankomis, daryti eksperimentus, taip pat zoologijos, vandens pasaulio muziejus, vandens parkus, dideles žaidimo aikšteles (jiems juk reikia „padaryti pertrauką“ nuo tėvų) ir, be abejo, gamtos stebuklus – kalnus, kanjonus, krioklius, egzotinius augalus ir kitus lietuviams neįprastus vaizdinius. Aš dukros pati klausdavau – ar ji norinti čia pasilikti dar vienai dienai – bet dažniausiai atsakymas būdavo – ne, važiuojam, kur kitur, gal rasim, ką įdomaus.


Ką parsivežėte iš kelionės? Ko ši kelionė jus išmokė?

Kelionėje turėjau daug laiko sau, daug laiko subraižyti linijas nuo A iki Z, kai pykau, paklausti savęs „o kas mane taip kūrena?“

Man nebereikėjo padaryti to, šio ir ano, kad jausčiausi, jog viskas „pagaliau savo vietose“, jau dabar viskas yra taip, kaip yra, tik imk ir mėgaukis akimirka.

Leisdavau išgerti sau kavos ramiai ryte, gryname ore, pamatyti įprastą vaizdą kitu kampu, išgirsti, ką anksčiau dažnai mano protas praleisdavo.


Ką patartumėte kitiems besiruošiantiems į tokią kelionę automobiliu su vaikais ir augintiniu?

Rinkausi keliauti kartu su vaiku ir šuniu, nes tik taip jaučiuosi rami, jog „visi namie“ – mano vaikai kartu ir aš galiu atsipalaiduoti, jaustis pilnatvėje. Taigi ir patarčiau – nepalikti pusės vaikų namie, o keliauti tik su „vyresniais“ ir pan. – vis vien smegenyse skambės „o kaip ten jiems?“

Yra žmonių, negalinčių pakęsti nežinios, neplanavimo – tad elkitės natūraliai sau: planuokite visas detales arba ne – jei tik jums nuo to bus geriau. Jei keliauja daugiau žmonių – suderinkite prioritetus iš anksto (ar norim planuoti, ar norim skubėti, ar norim daugiau miestų ar kilometrų ar gamtos ir t.t.) – kelionėje tai daryti jau per vėlu.

Ir neprisidarykite sau problemų patys – pavyzdžiui, „nemiegosiu šiame viešbutyje, nes jo langai ne į jūrą ir nėra pusryčių“ arba zyzimas „kaip nusibodo stovėti kamštyje“. Viešbutyje jus tikriausiai tik pernakvosit ir lėksit toliau (į įdomesnes vietas), geriausi pusryčiai yra tie, per kuriuos visi šypsosi ir rodo dėmesį, o stovėjimas kamštyje – tai puiki proga šeimai pabendrauti, pažaisti mįslių arba pasakų pasakojimo žaidimus, arba tiesiog tyliai pasedėti, pamąstyti, pabūti su savimi.

Kelionės tam ir duotos, kad atrastum (ar išsiugdytum) ką nors naujo savyje – kantrybę, kitokį mąstymą, įžvalgą, stiprybę, jautrumą.

 

Nuotraukos – pašnekovės Mingailės

 

Taip pat skaitykite:

Į Čekiją – su vaikais

Lietuvos zoologijos sodai ir gamtos muziejai

 

 



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.