Verona

Autorius: Italija.lt , 2007, Kovo 06d.

Šekspyro kadaise apdainuota Montekių ir Kapulečių atžalų meilės pasaka mus atveda į antikinį, turtingą istoriniu paveldu, paslaptingą ir romantišką Veneto regiono miestą – Veroną.

Romėnai, užkariaudami upės Po slėnį – 148 m. pr. m. e. įsikūrė ir Veronos teritorijoje. Atvykę į dabartinę senamiesčio teritoriją, kalnuose rado tik keletą primityvių namelių. Įdomus faktas: Veronos miesto pavadinimas išliko nepakitęs nuo pat įkūrimo, skirtingai nei daugelis kitų žymiųjų miestų (Milanas, Brescia) vardų buvo pakeisti iš lotyniškų į itališkus. Tačiau tikrosios Veronos vardo paslapties niekas tiksliai neįminė. Manoma, kad vardas Verona gali būti kilęs iš „vero uno – vienas teisingas“, „verita – teisybė“, o gal net tapatus dabartinės Šveicarijos sostinės Berno – Bern = Vern vardui.

Nusprendę įsikurti antikinėje Veronoje, romėnai pirmiausia nutiesė tiltą, jungiantį gyvenvietę su kuriamu miestu. Šiuo tiltu Verona gali didžiuotis ligi šiol. Antikinis kūrinys mena daugelį istorijos vingių. Tiltas susideda iš trijų dalių. Antikinė, pati seniausia dalis, išliko nepakitusi, tačiau kitos dvi dalys buvo keletą kartų restauruotos. II –ojo Pasaulinio karo metais, nacistinei armijai traukiantis iš miesto, kaip ir dažniausiai, stengiamasi sugriauti, suardyti pagrindinius kelius ir tiltus. Deja, išimtimi netapo antikinis Veronos tiltas ir buvo dalinai sugriautas – susprogdintas. Tačiau pasibaigus karui, veroniečiai stengėsi atstatyti identiškus pastatus, bei atkurti istorines vertybes, todėl didžiąją dalį sugriauto tilto dalių ištraukė iš upės dugno, kur jos buvo nukritusios po sprogimo. Buvo stengiamasi kuo tiksliau atkurti buvusią išvaizdą, todėl restauracijos darbai truko, net dešimtmetį.

Taip pat įkalnėje, šalia tilto, romėnai pastatė „Teatro Romano“. Čia susirinkę miestelėnai galėdavo stebėti priešais esančioje Adidžėje (upė Veronoje) vykusias jūrų mūšių inscenizacijas. Šiandien nedaug telikę iš originalios scenos, tačiau amfiteatro laikas beveik nepalietė. Nuo jo atsiveria žavūs miesto vaizdai. Tiesa maždaug XIX amžiuje amfiteatro ir scenos teritorija buvo užstatyta gyvenamaisiais namais. Tačiau turtingas archeologijos aistruolis nupirko visus čia stovėjusius namus, juos nugriovė ir inicijavo archeologinius kasinėjimus, nes visi veroniečiai žinojo, jog kadaise būtent toje vietoje buvo teatras.

Romėnų valdymo metus primena Veronos arena, pastatyta 30 mūsų eros metais ir puikiai išsilaikiusi iki pastarųjų dienų. Kaip ir dera, arena sutalpindavo beveik visus miestelėnus, kurie susirinkdavo į gladiatorių kovas, vaidinimus, muges ar bulių kautynes. Veronos arena yra trečia pagal dydį po Romos ir Neapolio arenų, tačiau būtent čia ligi šiol tebevyksta svarbiausi miesto renginiai, čia, po atviru dangum vasarą galite pasigėrėti „Aida“ ar „Nabuku“.

Viena įspūdingiausių Veronos bažnyčių – „San Zeno Maggiore“, pastatyta 1123 – 1135 m. Saugoma Veronos globėjo šv. Zenono relikvinė. Tai įmantriausia romaninė bažnyčia visoje šiaurės Italijoje. Fasadą puošią įspūdingas langas rožė, marmuro reljefai ir grakštus priebažnyčio baldakimas. Tačiau nuostabiausiais laikomi XI – XII a. bronziniai durų paneliai. Sakoma, kad žemas bokštas iš šiaurinės San Zeno pusės stovi ant Italijos karaliaus Pipino (777 – 810) kapo.

Vėlesniais metais Veronos istoriją lėmė gotai (germanai). Vėliau (569 m.) ji buvo užkariauta Lombardijos valdovo, tačiau germanai „nepaleido“ miesto iš savo įtakos zonos. 1100 metais išaugus turtingų miestiečių šeimų įtakai, Veronoje susiformavo komuna. Turtingų šeimų įtaka mieste augo, tačiau jos be paliovos tarpusavyje kovojo dėl valdžios, pasitelkdamos pačias brutaliausias priemones, kol 1263 metais miesto valdovu tapo garsios šeimos – Skaligjierių (Scaligeri – senoji šeimos pavardė „della Scala“ – „nuo pakopų“) atstovas Mastino della Scala, kuris siekdamas suvienyti besivaidijančias šeimas, užsitraukė jų rūstybę ir pats buvo nužudytas. Veronoje ligi šiol pažymėta vieta, kur buvo užpultas jos valdovas. Tačiau pasalūnai sulaukė atpildo – visi dalyvavę sąmoksle buvo paskandinti ir taip Skaligjieriai mieste įgavo viešpatiją.

Netrukus (1308 metais) valdžia atiteko Mastino anūkui – Cangrande I ( nors buvo pakrikštytas Can Fancesco vardu, vėliau vadintas Cangrande – dėl savo išorinės ir vidinės didybės – „grande“, o „Can“ kyla nuo žodžio „cane“ – šuo, kuris buvo laikomas šios šeimos simboliu). Dar būdamas vaikas Cangrande paveldėjo valdžią iš savo brolio, kuris jau tada globojo garsųjį Dante, tuo metu rašantį „Dieviškają komediją“, tačiau pabūgęs nestabilios padėties į valdžią atėjus „vaikui“ – Cangrande – Dantė išvyko iš Veronos. Ilgainiui jaunasis valdovas užsitarnavo garsaus, galingo ir gailestingo karvedžio vardą, jis nukariavo Brescią, Parmą, Luccą. Veronos istorija šį valdovą mena, kaip garbingą, gailestingą, pamaldų, bet griežtą, stiprų ir teisingą valdovą. Įsigalėjus Cangrande valdžiai į miestą grįžo Dantė, kuris ištikimai globojamas valdovo, baigė rašyti „Dieviškąją komediją“ ir vieną iš skyrių dedikavo savo mecenatui.

Ilgus amžius buvo spėliojama, kaip mirė didysis karvedys. Istorikai ginčijosi ar atvykęs į Trevisą ir pavaišintas šaltu vandeniu, bei po keleto dienų karščiuodamas jis mirė nuo peršalimo ar buvo nunuodytas. Tačiau šiuolaikinė medicina atskleidė paslaptingą amžių užsklandą. Atidarius valdovo kapą, buvo rastas jo mumifikuotas kūnas ir tyrimai parodė, jog Cangrande buvo nunuodytas. Manoma, jog tai netiesioginis venecijiečių „rankų darbas“, kurie siekdami išvengti galimo užkariavimo, ryžosi klastingam nusikaltimui.

Skirtingai nei pirmtakas – Cangrande II netapo didžiu valdovu, jis buvo žiaurus ir įtarus. Bijodamas aplinkinių, pasistatė pilį – „Castelvecchio“ (senoji pilis), atokiau nuo miesto centro ir ten perkėlė valdovų rezidenciją. Jo pastatyta tvirtovė puošia Veroną ir dabar. Čia įsikūrusios puikiausios meno galerijos Venete už Venecijos ribų. Ekspozicijos atskleidžia ne tik eksponatų, bet ir pilies grožį. Iš kiemo alėjos galima grožėtis Adidžės upės vaizdais, viduramžiniu „Ponte Scaligero“ tiltu, XIV a. raito Cangrande I statula, kuri ankščiau puošė jo kapą. Nepaisant to, jog miestui paliko didingą palikimą – pilį, miestelėnų nebuvo mylimas, nes nuolat didino mokesčius. Likimas valdovui nebuvo gailestingas – kartą išėjęs pasivaikščioti už pilies sienų, sutiko savo brolį Cansignorio, jiedu sveikindamiesi apsikabino – paskutinį kartą, nes Cansignorio nudūrė savo brolį – Cangrande II.

Valdžia atiteko, žudikui, kuris buvo paskutinis Skaligjierių šeimos atstovas valdęs Veroną. Kaip teigia šaltiniai – Cansignorio žmona, buvo tikra gražuolė, tačiau kartu ir pilna tuštybės. Jai nerūpėjo nei vyro, nei pavaldinių gerovė. Valdovę žavėjo spalvingi ir įspūdingi renginiai, bei asmeniniai turtai. Skaligjieriai nuo seno buvo nukaldinę labai įspūdingą karūną, inkrustuotą brangiaisiais akmenimis. Karūna buvo kaldinama, tikintis, jog kada nors papuoš visos Italijos valdovo galvą ir veroniečiai ją laikė savo miesto didybės simboliu. Tačiau aikštingoji valdovė užsigeidė pasipuošti brangiaisiais akmenimis ir liepė vyrui išardyti karūną. Paklusdamas žmonos aikštingumui, Cansignorio užsitraukė veroniečių rūstybę, jų akimis – valdovas, sunaikindamas miesto didybės simbolį, užtraukė nelaimę ir tai netruko pasitvirtinti. Veroną puolant milaniečiams, Cansignorio išėjo rinkti miestiečių kovai prieš užpuolikus, tačiau beveik niekas nesiryžo ginti miesto didybę pamynusio valdovo, todėl šiam su žmona teko gėdingai sprukti. Paskutinį kartą Cansignorio atsisveikino su Verona plaukdamas valtimi iš miesto. Po keleto dienų valdovas mirė iš sielvarto, palikdamas savo gražuolę žmoną be turtų. Venecijos metrikuose yra likę duomenų, jog miestas jai skyrė pensiją, kad galėtų pramisti.

Daugiau nei šimtą metų miestą valdžiusi Skaligjierių šeima paklojo pagrindus dabartinei senamiesčio išvaizdai. Pačioje miesto širdyje, šalia senosios valdovų rezidencijos, įsikūrusi Piazza (aikštė) Erbe – nuo seno buvo skirta prekybininkams, siekiant kontroliuoti prekybą, visi turėjo burtis viename šios aikštės pastate. Šiauriniame Piazza Erbe aikštės pakraštyje stovi barokiniai Palazzo Maffei rūmai su statulomis ant stogo. Priešais esanti kolona laiko iškėlusi Venecijos liūtą, kuris žymi 1405 m. Veronos prijungimą prie Venecijos imperijos. Kitoje pusėje esančių kavinių sienos ištapytos freskomis. Aikštėje trykštantį fontaną dažnai užstoja turgaus prekystaliai, nors centrinė jo statula siekia dar Romos laikus. Tai primena, kad šioje aikštėje, kur gausu miesto dvasią atspindinčių suvenyrų, turgus šurmuliuoja jau 2000 metų.

Piazza Erbe pietrytinėje dalyje jungiasi su Piazza dei Signori (valdovų aikštė) – pavadinimas viską pasako. Tai buvo tarsi asmeninė valdovų (senjorų) erdvė su rūmais, aikšte, asmenine bažnyčia, teismu, bokštais. Aikštės viduryje stovi elegantiška Dante‘s statula, gretimai šliejasi Palazzo della Ragione (proto rūmai), arba teismas . Stulbinantys Alpių vaizdai džiugina visus narsuolius, kurie ryžtasi užkopti į 84 m. aukščio Torre dei Lamberti bokštą vakarinėje kiemo pusėje. Už Dante‘s statulos stovi Loggia dei Consiglio (1493) – tarybos posėdžių salės pastatas su Veronoje gimusių nusipelniusių Romos veikėjų statulomis ant stogo: gamtininko Plinijaus Vyresniojo, architektūros teoretiko Vetruvijaus.

Prie aikštės nepretenzingai prisiglaudusi mažutytė romaninė bažnytėlė – Santa Maria Antika, kuri Skaligjieriams ir kitiems valdovams buvo tarsi asmeninė koplyčia. Čia dabar galima išvysi senųjų Veronos valdovų antkapius. Virš bažnyčios durų iškilęs įspūdingas Cangrande I (1329) antkapis – raito valdovo statula. Tai originalo, kuris dabar yra Castelvecchio pilyje kopija. Kiti Skaligjierių kapai taip pat yra šalia bažnyčios, už kaltinės tvoros, kuri pažymėta šeimos emblema, vaizduojančia kopėtėles. Cansignorio (1375) antkapis nuostabiai dekoruotas gausiomis gotikinėmis smailėmis. Kiti Skaligjierių šeimos nariai guli po paprastesniais antkapiais, esančiais arčiau bažnyčios sienos.

Tačiau daugeliui vis dėl to Verona neatskiriama nuo Šekspyro išgarsintos tragiškos „Romeo ir Džiuljetos“ meilės istorijos. Visiškai netoli nuo Piazza Erbe , Via Cappello 27 name vyko slapti jaunųjų įsimylėjėlių pasimatymai, kai Romeo užlipdavo į Džiuljetos balkoną. Manoma , kad šią istoriją pirmasis XVI a. aprašė Luigi da Porto iš Vičenzos ir įkvėpė kitus autorius, tame tarpe ir Šekspyrą. Džiuljetos kiemelis, kaip jokia kita vieta Veronoje, kiekvieną dieną sulaukia daugybės turistų. Siauros „bromos“ sienos išrašytos, išpieštos milijonais šiuolaikinių meilės prisipažinimų. Čia gali pamatyti, kaip jaunuolis priklaupęs, meiliai žiūrėdamas į merginą, siūlo priimti žiedelį, ar garbingo amžiaus sulaukusi porelė iš Džiuljetos balkono pozuoja fotografui.

Veronoje dar begalės reikšmingų ir įspūdingų istorinių paminklų, kuriuos daug geriau pamatyti patiems. Tačiau jei sugalvosite, keliaudami automobiliu, vykti į Veroną, pasistatykite jį atokiau nuo centro, į kurį įvažiuoti galima tik su leidimais, priešingu atveju, galite susilaukti bereikalingo policininkų dėmesio. Šiuolaikinė Verona – vienas turtingiausių Italijos miestų, priemiesčiuose gerai išvystyta žemdirbystė ir lengvoji pramonė – gausu vyno, „grapos“, makaronų, sūrio gamyklų, logistikos centrų, bei jūros gėrybių, išgaunamų iš Gardos ežero, perdirbimo cechų. Veronoje gyvena apie 270 000 gyventojų, mylinčių savo miestą, taip, kaip ir ankščiau.



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos