„Vilko guolis“ – buvusi Hitlerio būstinė Lenkijoje

Autorius: Daiva | kelioniumanija.lt , 2017, Sausio 30d.

Istorijos mėgėjams čia turėtų patikti. Visai netoli nuo Lietuvos sienos, Lenkijos miškuose greta Kenštyno miestelio galima apsilankyti buvusioje Hitlerio būstinėje. Arba bent jau išvysti tai, kas iš jos liko. Antrojo pasaulinio karo metu, su pertraukomis nuo 1941 m. birželio iki 1944 m. lapkričio, iš šio štabo nacistinės Vokietijos lyderis kontroliavo karo veiksmus. Čia įvyko ir vienas iš pasikėsinimų į A.Hitlerio gyvybę.  

  

Slapstymosi menas

Neskubėdami riedame siaurais ir vingiuotais šiaurės Lenkijos keliukais. Neprivažiavę Kenštyno miestelio, vaizdingame Mozūrijos ežerų krašte, ieškome nuorodos į Gierložo girioje pasislėpusį „Vilko guolį“ (lenkiškai – Wilczy Szaniec). Vilkas – dažnai naudotas Hitlerio slapyvardis. Kitos jo būstinės taipogi siejosi su vilko vardu, pavyzdžiui, „Vilko urvas“ (Wolfschlucht), „Vilkolakis“ (Werwolf).

Tankių miškų ir pelkių apsupty pagaliau aptinkame ieškomą vietovę. Tingų sekmadienio rytą prie įvažiavimo į teritoriją posto jau stovi išsirikiavę vietiniai gidai, pasirengę papasakoti istorijas, slypinčias po miške išsimėčiusiais betono luitais. Sukertam rankom su vienu iš gidų – į pensiją išėjusiu guviu istorijos mokytoju, kalbančiu rusiškai – ir nusekam paskui jį miško taku.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. vasarą buvusiose Rytų Prūsijos žemėse buvo pradėtos pagrindinės Hitlerio būstinės statybos. Gūdi, ežerų ir pelkių apsupta, nuo pagrindinių kelių nutolusi bei visų užmiršta vietovė itin tiko šiam tikslui.

Keli tūkstančiai darbininkų plušo dieną ir naktį 2,5 kv. km teritorijoje vidury Gierložo miško statydami bunkerius ir kitus įtvirtinimus aukščiausiems nacių vadams. Tačiau, sakysite, kokia gi čia slapta vieta, jei buvo pasitelkta tiek statybininkų, ar įmanoma nuslėpti tokio masto statybas? Na, iš tiesų niekas ir neslėpė vykstančių statybų: aplinkinių miestelių gyventojai buvo informuoti, jog čia statoma itin pavojingų chemikalų gamykla, tad norintiems išsaugoti gyvybę, nepatartina artintis. Ir tai skambėjo labai įtikinamai.

Visa teritorija buvo apsupta ne tik spygliuota tvora, bet ir minų laukais, saugumą užtikrino kulkosvaidininkų postai, priešlėktuvinės gynybos punktai ir patruliuojantys pėstieji kariai. Po karo „Vilko guolio“ apylinkėse buvo surasta per 54 tūkstančius įvairaus tipo minų.

Būstinės teritorijoje buvo pastatyti net 7 sunkiojo tipo bunkeriai, atsparūs oro atakoms. Jų sienų storis siekė iki 8 metrų, o perdangas sudarė iki 10 m storio gelžbetonio sluoksnis. Iš išorės savo dydžiu trijų aukštų kelių butų kotedžą primenantis bunkeris viduje teturėdavo 1-2 kambarius. Visa kita – tai masyvios gelžbetonio konstrukcijos.

Vartydami mūsų gido nutrintą albumą su išblukusiomis juodai baltomis nuotraukomis įsitikiname, kad bunkerių, skirtų aukščiausiems nacių vadams, kambariai buvo iškalti medžiu, iškloti kilimais, apstatyti prabangiais baldais ir nė iš tolo nepriminė rūsčios karinės aplinkos.

Visų šių grožybių jau seniai nebelikę – nujausdami neišvengiamą pralaimėjimą ir atsitraukdami vokiečiai didžiąją dalį pastatų susprogdino. 1944 m. gruodį buvo išleistas įsakymas „Salos paleidimas į orą“: įsakyta sunaikinti „Vilko guolį“. Tad šiandien sunkiųjų bunkerių vietoje matome tik tai, kas liko kiekvienam bunkeriui sunaikinti panaudojus po 8-10 tonų trotilo. Vis dėlto, nemažai masyvių gelžbetoninių sienų, atlaikę sprogmenų jėgą, stovi kaip stovėjusios ir tik dar kartą patvirtina konstrukcijų sudėtingumą ir atsparumą bombardavimui.

Mūsų gidas įgudusia ranka rodo į kur ne kur styrančias ir į medžių kamienus įaugusias vielų nuoplaišas: siekiant išsaugoti vadavietės slaptumą, didžioji dalis teritorijos buvo uždengta specialiu maskuojančiu tinklu, kad priešas iš oro „nesuuostų“ gūdaus miško saugomos paslapties. Be to, bunkerių išorinei apdailai naudotas specialus žalsvos spalvos, iš betono, žolės ir pjuvenų pagamintas maskuojantis tinkas, o ant bunkerių buvo pastatyti dirbtiniai medžiai.

 

Klaidžiojant bunkerių labirintais

Toliau keliaudami miško taku atsiduriame prie buvusio oro pajėgų ministro Geringo bunkerio – vieno iš geriausiai išlikusių – ir leidžiamės siauru koridoriumi į bunkerio vidų. Kenčiantiems nuo klaustrofobijos čia geriau nė nežengti, mat gūdžios, drėgnos ir tamsios patalpos kelia šiurpą, tačiau kartu ir nuotykių jausmą – juk čia kasdien praeidavo ano meto galingieji… Gidas, pasišviesdamas žibintu, pasakoja apie čia veikusią griežtą saugumo sistemą: anaiptol ne kiekvienas galėjo patekti į vieno iš svarbiausių vadų slėptuvę. Apžiūrime išlikusius plieninių durų rėmus, ventiliacijos sistemos angas.

Gudriai apsidairęs mūsų senolis prislopintu balsu paklausia, ar norėtume užlipti ant šio bunkerio stogo – nors užrašai visur įspėja, kad tai gali būti pavojinga. Be abejo, norime! Lyg išduodamas didžiausią paslaptį, gidas nuoširdžiai paaiškina, kur įsikibti, kur statyti kojas, kad betono luitais būtų lengviau užsirioglinti į aikštelę, nuo kurios iki stogo tenka kopti atvirom 4-5 m aukščio kopėčiom – į betoną įmūrytais geležiniais laikikliais. Užlipę ant stogo apžiūrime artilerinių ginklų stovėjimo aikšteles ir priešlėktuvinės gynybos skyriaus postą. Pasirodo, žemyn nulipti slidžiais geležiniais laikikliais kur kas sudėtingiau, negu užlipti į viršų…

Vingiuotas takelis veda pro mišką, bet mūsų guvusis gidas nepavargdamas kloja štai čia buvus karininkų viešbučius, o čia – raštininkų kontoras, kazino, garažus ir kitus pastatus. Vis dėlto, daugiausia čia būta medinių ūkinių ir gyvenamųjų barakų. Prieiname apsamanojusius laiptus į rūsį ir senolis puola apgailestauti, kad, deja, pavėlavome, nes puikiojo vyno ir kitų čia saugotų gėrybių jau seniai nebelikę… O kadaise jos maitino maždaug 2000 čia dirbusių vadų, karininkų, apsauginių ir civilių žmonių.

Kruopščiai nuo aplinkinių akių saugota teritorija pasižymėjo ir puikia logistika. Nors vadavietė buvo apsupta miškų ir nutolusi nuo gyvenviečių, pro šalį ėjo geležinkelio bėgiai, o už miško plytėjo pagalbinis lėktuvų nusileidimo laukas. Traukiniu būdavo gabenamos statybinės medžiagos, atvežami darbininkai bei svečiai. Šiais bėgiais taip pat riedėdavo šarvuotas paties Hitlerio traukinys.

Šiandieną tyliame ir paslaptis tebesaugančiame miške galima ne tik pasivaikščioti po istorinius griuvėsius, bet ir patirti kitokių pramogų. Pavyzdžiui, buvusiame Hitlerio apsaugos karininkų pastate dabar yra įrengtas restoranas ir viešbutis turistams. Tačiau nusprendžiame nerizikuoti ir neapsistojame viešbutyje – juk gali būti, kad kadaise čia gyvenusių ir dirbusių žmonių šmėklos tebeklaidžioja kamuojamos žmonijai padarytų nusikaltimų naštos…



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos