Indijoje studijuojanti lietuvė: „Kiekvienas išėjimas į gatvę čia lyg improvizuotas spektaklis“

Autorius: Astra Petkūnaitė | kelioniumanija.lt , 2014, Vasario 21d.

Jei pradėčiau skaičiuoti, apie kurią šalį esu parašiusi daugiausiai straipsnių, Indija būtų šio sąrašo viršuje. Paradoksalu, tačiau šioje šalyje vis dar nesu apsilankiusi, nors kelionių vadovas guli mano kuprinėje jau keletą mėnesių. Turbūt netrukus jis bus panaudotas, nes kiekvieną kartą rašydama savo pašnekovų istorijas, pasakodama apie jų patirtis, jaučiu, kad Indija artėja link manęs. 

 

Kelionė po Indiją – su vabalais lovoje ir piršlybomis autobuse

Indijoje dirbanti lietuvė: „Kartais sudvejoju, ar aš XXI amžiuje“ 

 

Tikiu, kad kiekvieno save gerbiančio keliautojo pase turi būti viza į šią spalvų, kvapų, šokiruojančios realybės šalį. Tad keliautojų portalo kelioniumanija.lt skaitytojus kviečiu į dar vieną kelionę po Indiją, šį kartą – studentės Evelinos Vilčinskaitės akimis.   

„Kai manęs klausia, tai kokia gi ta Indija, su šypsena prisimenu save, naivaus entuziazmo kupiną pirmakursę indologę, besiklausančią istorijos apie neregius ir dramblį: „Neregiai buvo atvesti prie dramblio ir, pačiupinėję jį, turėjo atsakyti, kas gi tas dramblys. Vienas, apkabinęs koją, sakė, kad tai – nepajudinama kolona, antras, užčiuopęs besirangantį straublį, tarė, kad dramblys – kažkas ilgo ir judančio, trečiasis, pajutęs plevėsuojančių ausų oro gūsius, nusprendė, kad dramblys – tai milžiniška vėduoklė. Nei skaitydama knygas apie Indiją, nei vaikščiodama jos gatvėmis neatradau geriau šią šalį iliustruojančio atsakymo į jau egzistenciniu tapusį klausimą – tai kokia gi ta Indija?“, – nuoširdžiai prisipažįsta pašnekovė. 

 

Turbūt pritarsi man, kad Indija šiuo metu yra vienas karščiausių pasaulio taškų. Vis daugiau turistų knygynuose ieško kelionių vadovų po spalvingąją Indiją, vis daugiau keliautojų viliasi šioje šalyje atrasti save. 

Taip. Pasaulis su kiekviena diena tampa vis mažesnis ir galimybė keliauti, pažinti net tolimiausias pasaulio vietas dažnai priklauso nuo to, ar nepabijome išlipti iš savo komforto zonos. O jei kalbame būtent apie Indiją, ši šalis reikalauja ne žingsnelio, o didelio šuolio iš pažįstamos ir dažnai nuspėjamos aplinkos į kardinaliai kitokį pasaulį. Ir, esu įsitikinusi, kad tokiam šuoliui reikia ruoštis. 

 

8indija.jpg 

Indija visais laikais buvo romantizuojama ir mistifikuojama kaip egzotiškas kvapų, garsų ir spalvų pasaulis, kuriame kiekvienas atvykęs patiria nušvitimą ir atranda klausimus į visus egzistencinius klausimus. Nemanau, ar toks šalies įvaizdis kada nors pasikeis. Nesvarbu, kiek turistų, susiviliojusių stereotipais, šią šalį aplankytų, ji visada išliks nenugesinamu ir smalsumą masinančiu tašku, nes kiekvienas pamato savąją Indiją, ją išgyvena individualiai.  

Tačiau tu į Indiją atvykai ieškodama ne dvasinio nušvitimo. Kad ir kaip būtų keista, tave čia atvedė mokslo keliai. 

Jei reikėtų tiksliai įvardinti, kur ir kada prasidėjo mano kelias į Indiją, pasimesčiau lygiai taip pat, kaip ir 2010 metų rugsėjo 1-ąją Vilniaus universiteto (VU) Orientalistikos centre, kai buvau paklausta labiausiai gąsdinančio klausimo: „Tai kodėl gi pasirinkai indologijos studijas?“ 

Iš pradžių atsakyti į šį klausimą buvo sunku, nes žinojau per mažai. Dvejojau, ar puoselėju racionalius lūkesčius pasirinkdama neeilinę specialybę, ar ne per daug paviršutiniškai ir naiviai skamba mano ambicijos. Tačiau dabar į šį klausimą atsakyti ne ką lengviau, nepadeda nei tūkstančiai universitete perskaitytų knygų, nei šimtai dienų praktikos. Kuo daugiau žinai, tuo mažiau supranti. (Šypsosi.) Galbūt visa paslaptis slypi iššūkių paieškose. Dažniausiai užsibrėžiu net mane pačią gąsdinančius tikslus, todėl Indija, greičiausiai, ir yra vienas iš jų – didžiausias džiaugsmas ir didžiausias nerimas viename. (Juokiasi.)

Bet juk svarbiausia labai labai norėti, pasistengti ir tikėti. Ir štai aš čia, paskutinius studijų metus įprasminu kaip priklauso tikrai užgrūdintai indologei – meiliai Indijos „juodąja skyle“ vadinamojoje Agroje, Utar Pradešo valstijoje. Čia studijuoju hindi kalbą ir literatūrą. Bet, kai manęs klausia, kur gyvenu, sakydama miesto pavadinimą visada ironiškai šypsausi, bandau nematyti pačių indų pasibaisėjimo, užuojautos ir nejučiomis pradedu teisintis: „Mes juk turime pasaulio stebuklą – Tadž Mahalą!“ Bet iš tikrųjų ties šiuo stebuklu visi kiti Agros stebuklai ir baigiasi. (Juokiasi.)

 

8indija-Bananai.jpg 

 

Ar tavo pirmasis apsilankymas Indijoje buvo rudenį čia atvykus studijuoti? 

Taip, gal todėl, kad Indijos niekada neromantizavau, nebuvau susikūrusi egzotiškos vizijos ir daug dažniau į ją žvelgiau labai kritiškai, o atvykusi nejaučiau nei kultūrinio šoko, nei nusivylimo. Tai buvo tarsi susitikimas su labai seniai pažįstamu žmogumi.

Akademinis žvilgsnis atima daug žavesio, kuomet gali naiviai stebėtis nauja aplinka, ir užkrauna atsakomybę būti daugiau nei turistu. Tačiau tuo pačiu leidžia pažvelgti giliau, pamatyti ne tik skurdą, purvą ir karves, bet įžvelgti to priežastis, galbūt net iš naujo atrasti ir įvertinti savo paties kultūrą. Galiu patvirtinti pasakymą, kad tik per kitas kultūras pažįstame savąją. Todėl, turbūt, pirmoji pamoka, kurią prieš atvykdamas turi įsisąmoninti kiekvienas, yra tokia: „Reikia nusimesti visus lūkesčius, stereotipus ir tarsi gimti iš naujo, į viską pažvelgti kūdikio akimis ir priimti aplinką tokią, kokia ji yra.“ Išberkite visus galvoje telpančius epitetus, jie visi tiks Indijai – nuo banaliai egzotiškų iki graudinančiai neigiamų. 

Gyventi Indijoje ir tik po ją keliauti yra du visiškai skirtingi dalykai. Kuo ypatingas gyvenimas Indijoje? Kokias vietines taisykles reikėjo perprasti? 

Manau, kad bet kurioje pasaulio vietoje gyvenimas ir keliavimas skiriasi kardinaliai. Ar skubėdami į darbą, paskaitas, mokyklą stabtelime ir susimąstome, kokiame gražiame mieste gyvename? Ar įvertiname, kaip gražiai pavasarį sužaliuoja žolė, o rudenį krenta lapai? Greičiausiai, kad ne. O ta pačia gatve einantys turistai negali atsistebėti ta mums jau įprasta ir nusibodusia aplinka.  

 

8indija-maistas.jpg 

Taip pat yra ir su Indija… Aš jau netraukiu kameros, kai matau tris karves, gulinčias viduryje gatvės, arba būrelį ryškiausiais sariais apsisupusių moterų, ant galvos nešančių sunkius ryšulius ar šalikelėje skaldančių akmenis. Ausis jau priprato prie visais garsais aidinčių gatvių šurmulio, ar ritmingo apyrankių eilių skambčiojimo ant nuvargusių elgetų rankų. Dabar jau nebestoviu pusvalandį šalikelėje, bandydama ištaikyti progą saugiai perbėgti gatvę, o tiesiog užsimerkiu, ištiesiu ranką ir iriuosi pro ausis draskančią signalų jūrą. Ir net nebespaudžia širdies, kai murzina mergaitė į mane tiesia beveik permatomą rankutę, nors po pirmų mėnesių Indijoje sakiau, kad greičiausiai niekada „nenujautrėsiu“ šiuo klausimu. Kiekvienas išėjimas į gatvę čia tarsi improvizuotas spektaklis, kuriame turi įsikūnyti į šalia esančius personažus – jei nori kažką gauti – derėkis, manipuliuok žmogiškosiomis vertybėmis, sukurk absurdiškas istorijas, būk kategorišku, kartais įžūliu, o kartais atvirkščiai – labai naiviu ir nesusipratusiu.

  

Ką apie indiškas taisykles ir gyvenimą įsisąmoninti ir suprasti tau buvo sunkiausia?

Indijoje reikia išmokti gyventi neklausinėjant – kodėl taip yra, kam to reikia, kas dėl to kaltas? Nes klausimų daug, o atsakymus į juos rasti sunku. Pirmus mėnesius į viską žvelgiau labai plačiai atmerktomis akimis ir bandžiau nubrėžti liniją tarp realybės ir iliuzijų, bet ilgainiui supratau, kad tos ribos nėra. Tą puikiai iliustruoja masinė psichozė dėl Bolivudo filmų – visi dievina filmų aktorius, metų metus niūniuoja tas pačias melodijas, svajoja apie tokį gyvenimą kaip ekrane. O kokią kuria kasdienybę? Nutolusią keliais šviesmečiais nuo išblizginto idealaus gyvenimo scenarijaus. 

Kuo labiau bandžiau prisijaukinti indišką rutiną, tuo labiau supratau, kad toks pastovumas, kokį mes pažįstame, Indijoje paprasčiausiai neegzistuoja. Paradoksalu, kad tūkstantmečius vagos nekeičiantis kultūros lopšys gali būti toks chaotiškas ir sunkiai sutramdomas. Europietiškas idealizmas su griežtomis ribomis čia labai greitai pradeda merdėti, tačiau jautiesi savotiškai laimingas. Turbūt tai vienas iš Indijos žavesių, kai net įsipareigojęs padaryti begalę darbų čia gali justis laisvas, pabėgti nuo paties savęs.

Ir neminint nuolatos linksniuojamo fakto, kad būti moterimi Indijoje yra pati sunkiausia užduotis, asmeniškai sakau, kad man sunkiausia susivokti, kas esu – atrodo jau ir ne turistė, bet vietine savęs taip pat negaliu laikyti, o ką jau kalbėti, apie kitus. Pykstu, kai rikšos vairuotojas sako kosminę kainą, o einant gatve prekeiviai iš visų pusių siūlo pirkti magnetukus su Indijos žemėlapiu. Norisi atsistoti ant apverstos statinės ir visiems išrėkti, kad galbūt Indiją pažįstu daug geriau už visą, į mane spoksančią minią. (Juokiasi.)



SUŽINOKITE TIKSLIAS SKRYDŽIŲ KAINAS

Pasirinkite miestą, iš kurio vykstate.
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Įveskite miesto, šalies arba oro uosto pavadinimą
Skrydis atgal
Suaugę 1
Vaikai (2-11 m.) 0
Kūdikiai (0-23 mėn.) 0
Jei kūdikiui kelionės metu sukanka dveji metai, prašome rezervuoti vaikišką bilietą.


Lankytinos vietos