Kelioniumanija.lt

Praėjus vos akimirkai po gryžimo namo, prisėdu prie kompiuterio , turėdama vienintelį tikslą – nors fragmentiškai užfiksuoti savo įspūdžius po nesenos kelionės į Serbiją. O jų tiek daug – laukinė gamta, miškais apaugę neaukšti Šumadijos regiono kalneliai, tykūs vienuolynai, vienkemiai ir miesteliai, kontrastingi miestai ir šilti žmonės, net ir žemės drebėjimas – viskas sutilpo į mano dviejų savaičių kelionę šion Balkanų šalin. Bet apie viską po truputį.




Serbija

Serbija – jaunai sena valstybė, pasižyminti turtinga ir permaininga istorija bei ne mažiau spalvinga kultūra. Daugeliui be abejonės, serbai ir Serbija kelia gan prieštaringas asociacijas ir gana dažnai neigiamas. Kraštas dažnai vadinamas laukiniu ir necivilizuotu, o ir patys serbai (bent jau kai kurie jų atstovai) gana dažnai savo elgesiu, šį įspūdį tik dar labiau įtvirtina. Tačiau po savosios kelionės galiu pasakyt tik tiek, kad be abejo serbai yra labai emocionalūs, tiek gera, tiek ir prasta puse, itin šeimyniški (šeima bei šeimos narių tarpusavio santykiai užima itin svarbią vietą gyvenime) ir tarpusavyje bendraujantys žmonės.


Perprasti jų gyvenimo būdą per trumpą dviejų savaičių laikotarpį tikrai nepavyks, tačiau artimesnei pažinčiai šio laiko tikrai užtenka. Tereikia tik įveikti bendravimo barjerą bei atsisakyti išankstinio nusistatymo.


Žmonės šilti ir toli gražu ne laukiniai. Vien tai, kad nereikia aiškinti, kas ta Lietuva, jau daug pasako. Sutinki žmogų ir jis klausia iš kur tu? A.. Lietuva... Žinau, krepšinio kraštas – Sabonis, Kurtinaitis, Marčiulionis... dar ir porą jaunesnės kartos krepšininkų išvardins. Vieną dieną, mane nustebino užsukęs kaimynas, kuris įvardino net Molotovo-Ribentropo aktą, ir pareiškė, kad kas jau kas, bet lietuviai turi už ką nemėgti rusų. Ir ta proga pakėlė stikliuką už Lietuvą. Neišprusimu jų neapkaltinsi.


Užyveno serbai, kaip ir visa buvusi Jugoslavija, savo socializmą, tiesa, visai kitokį negu mes – ir Rolling Stones ir Beatles buvo, cenzūra minimali, turi savo pasą ir keliauk kur nori ir į kokius nori užsienius. Turi savo darbą, automobilį, butą, pasą su galimybe keliauti, žodžiu – daryk, ką nori, - tik neburbėk prieš valdžią ir Tito.
Bet tai praėjo ir pasibaigęs socializmas, bei praūžęs karas paliko savo pėdsakus. Socializmą dabar mena, tik seni pastatai ir miestais zujantys pensijinio amžiaus automobiliai (neretai pamatysi ir senutę LADA, nekalbant apie vietinės gamybos ZASTAVA), kuriuos paįvairina naujausios MAZDA ir BWM ar naujai statomi pasatai.
Kontrastai visur – sena ir nauja, renovacijos ir visiška stagnacija. Viskas vienu metu. Kartais sunku įsivaizduoti, kaip jie gyvena, žinant kad vidutinis atlyginimas svyruoja apie 200 eurų, o kainos tikrai nėra tokios jau žemos. Susidaro įspūdis, kad vidurio čia nėra – vieni ant egzistavimo ribos, kiti – turtingi.

Tačiau žvelgiant į šnekučiuojančius žmones, matai, kad pinigai nėra tokie svarbūs. Kaip patys serbai sako – mums gerai, būtų pinigų – būtų visai idealu, tačiau yra kaip yra ir reikia gyventi, bei džiaugtis tuom, ką turi. Tad nepaisant visko – gyvenimas verda visur, ir nesvarbu ar tai gatvė, ar parduotuvė, turgus, kavinė ar naktinis klubas – žmonių pilna visur ir gyvenimas verda.

O kai pavargsti nuo žmonių bei bendravimo, visada gali pabėgti į gamtos bei provincijos prieglobstį, kur gyvenimas teka ramesne vaga, stebėti lauke žaidžiančius vaikus ar tingiai besiganančias avių bandas; žvelgti į ūkanotus, miškais apaugusius kalnus ir prasieiti kaimo keliuku; įsiklausyti į vienuolynų tylą ir su besišypsančiomis vienuolėmis išgerti puodelį saldžios arbatos, bet apie tai jau atskiros istorijos, kurios bus vėliau.


Maistas ir gėrimai Serbijoje

Šiek tiek patarimų ragaujant maistą bei alkoholinius gėrimus, faktiškai viskas išbandyta savo kailiu.
Maistas, kurio turite paragauti:

- Pita – šviežia duona, beje dažnai galima nusipirkti ir su visokiais įdarais (daržovių, mėsos, sūrio);

- Burek – sluoksniuotos tešlos pyragas, gali būti su mėsos, sūrio, daržovių įdaru; galima nusipirkti nedidelėse kepyklėlese.

- Gibanica – gamyba panaši į Burek, tačiau įdarui naudojamas tik fetos tipo sūris; dažniausiai gaminama namuose.

- Pleskavica – tradicinis Serbiskas (Balkanų) hamburgeris, kurio nepajėgė nukonkuruoti jokie MacDonaldai; 150-200 gramų mėsos maltinis (gali būti ir su įdaru), patiekiamas pitoje, su pasirinktu įdaru bei padažu. Kainuoja apie 1-2 eurus, galima nusipirkti greito maisto kioskeliuose, tuo pačiu stebint visą kepimo ant žarijų procesą.

- Čevapčič – maltos mėsos piršteliai; Kaip ir pleskavica, galima nusipirkti tiek greito maisto užkandinėse, tiek restoranuose, tiek ir parduotuvėje „žaliam pavidale“.

- Sarma - Serbiškas balandėlių variantas, gaminamas naudojant raugintų kopūstų lapus;

- Grašak – žirnienė;

- Pasulj – pupelių ir mėsos troškinys;

- Punjena paprika – įdarytos paprikos;

- Kajmak – pieno gaminys, tepamas ant duonos, lietuvišku supratimu tarpinis variantas tarp itin riebios grietinės ir sūrio;

- Ajvar – daržovių (raudonųjų paprikų bei baklažanų) pagrindu gaminamas tepinys, tinka tiek prie mėsos, tiek ir prie sūrio; galima valgyti ir tik su duona.



Tradiciniai gėrimai:

- Rakija – tradicinė degtinė/brendis priklausomai nuo ingredientų, kaip ir Lietuvoje, paplitusi ir naminukė. Net ir kai kurie vienuolynai, gamina savo rūšies naminę. Daugiausia vartojama kaip aperityvas, prieš valgį.

- Alus – geriausi, kurių teko ragauti – Amster; LAV; Jelen; Nikšičko (turi tiek šviesų, tiek ir juodą alų);

- Vynas;


Naudinga informacija keliaujantiems į Serbiją

Trumpas žodynėlis:

- Zdravo – Labas;

- Dobar dan – Laba diena;

- Hvala (pūno) – (labai) ačiū;

- Izvolite – prašom;

- (Ja sam) izviniavam – (aš) atsiprašau;

- Dovidženja – iki pasimatymo;



Kita informacija:

- Kadangi jau kuris laikas negyvenu Lietuvoje, kelionės maršrutas kiek skyrėsi nuo to, kurį pasirinktų vykstantys iš Lietuvos, bet esant galimybei dėl kelių kokybės rekomenduočiau rinktis panašų maršrutą – Praha – Bratislava – Budapeštas – Belgradas – Kragujevacas. Kelionės trukmė apie 13-14 val., priklausomai nuo eilių Vengrijos-Serbijos pasienyje (o jos vykstant atgal buvo ganėtinai nemažos, teko laukti net keletą valandų).

- Kelių mokesčiai – keliaujantiems Serbijoje, tenka mokėti greitkelių mokesčius, jie mokami atskirose greitkelių atkarpose esančiuose mokėjimo punktuose. Kainos skiriasi, priklausomai nuo automobilio kategorijos bei atkarpos.

- Vizos vykstantiems iš Lietuvos nereikalingos.

- Išvykstant iš Serbijos yra ribojamas kai kurių produktų kiekis: mėsos ir pieno produktų faktiškai vežtis negalima, nebent labai nedidelį kiekį; cigarečių – 2 pakeliai arba 40 cigarečių asmeniui; alkoholio – 1 litras asmeniui.


Kragujevacas

Serbija niekada nebuvo mano kelionių žemėlapyje. Apie šalį buvau girdėjusi nemažai – tiek iš spaudos, tiek iš savo dėdės, kuris kaip žurnalistas savo laiku lankėsi buvusioje Jugoslavijos teritorijoje – tačiau žinios buvo pakankamai prieštaringos ir toli gražu neparengė manęs būsimai kelionei.

Jau anksčiau brūkštelėjau savo pirmuosius bendrus įspūdžius iš pirmosios savo kelionės į Serbiją ir dabar po pertraukos pagaliau prisėdau prie rimtesnio kelionės įspūdžių apipavidalinimo.


Pirmiausia, ką norėčiau pasakyti yra tai, kad vykdami į Serbiją, turite atmesti bet kokius išankstinius savo nusistatymus šio rašto atžvilgiu, nes jokie kelionių aprašymai oficialiuose kelionių giduose jūsų neparuoš tam, ką išvysite ir patirsite. Serbija jus nustebins ir šokiruos ne kartą, ir net po kelionės ilgą laiką liksite svarstydami „ką gi ten aš patyriau“.


Kontrastai, temperamentingi ir šilti žmonės, puikus maistas, nuostabi gamta, vienuolynai ir cerkvės (nes dauguma serbų stačiatikiai), vietinės šventės – viskas susipina ir pripildo neužmirštamų įspūdžių.


Pagrindinis pirmosios kelionės tikslas buvo Kragujevaco miestas. Negaliu pasakyt, kad informacijos atžvilgiu nepasiskaičiau apie šį miestą anksčiau ir nebrūkštelėjau keleto lankytinų vietų, kurias norėčiau pamatyt. Vis tik to neužteko. Pirmas kelias dienas vaikščiojau nuoširdžiai išsižiojus ir niekaip negalėdama suprasti – patinka man čia ar ne. Bet apie viską nuo pradžių.



Trumpai apie miestą

Kragujevacas yra ketvirtas pagal dydį Serbijos miestas po sostinės Belgrado, Novi Sado ir Nišo. Be to šis miestas yra Šumadijos regiono administracinis centras. Miestas yra įsikūręs prie Lepnicos upės (mūsų supratimu greičiau upeliuko) krantų.

Nepaisant ganėtinai vėlyvos miesto įkūrimo datos (1476 m.), Kragujevacas yra žinomas kaip miestas kuriame daugelis dalykų buvo atliekama pirmą sykį. Pirmoji šiuolaikinės Serbijos sostinė buvo įkurta Kragujevace, čia taip pat buvo paskelbta ir pirmoji Balkanų konstitucija. Pirmasis naujai nepriklausomos Serbijos universitetas taip pat buvo įkurtas šiame mieste, o prieš tai ir pirmoji vidurinė mokykla (Gimnazija), Nacionalinis teatras bei Karo akademija.


Šiuolaikinis Kragujevacas labiausiai žinomas dėl jame vystomos ginklų bei amunicijos gamybos pramonės, o taip pat Zastava automobilių gamyklos, kurioje gaminami Yugo, Florida Zastava 10 ir Skala automobiliai. 2008 metais šią gamyklą įsigijo kompanija Fiat, o naujoji bendrovė buvo pavadinta Fiat Serbija.


Trumpa miesto istorija

Miesto vardas kildinamas iš senovinio archiško serbų kalbos žodžio „kraguj“, vienos iš medžioklinių sakalų rūšių pavadinimo, taigi miesto pavadinimo reikšmė – „vanagų perėjimo vieta“.

Kragujevaco, kaip miesto, pirmasis vardo paminėjimas istoriniuose šaltiniuose siekia viduramžius. 1476 metais miestas buvo paminėtas turkų rašytiniuose šaltiniuose, kur visą XV a. dabartinis Kragujevacas vadinamas „Kragujavdza kaimu“.

Kragujevacas yra įsikūręs kryžkelėje, tad bėgant amžiams ne kartą buvo niokojamas pro šalį praūžusių karų. Miestas pradėjo klestėti šaliai Serbijai išsilaisvinus nuo turkų valdymo bei paskelbus nepriklausomybę 1818 m., kuomet princas Miloš Obrenović paskelbė miestą naujai susikūrusios valstybės sostine bei pastatė Amidžos rezidenciją. Čia 1835 metais buvo paskelbta pirmoji Serbijos konstitucija bei pirmosios demokratinių rinkimų idėjos. Tuo metu Kragujevacas diegė bei puoselėjo modernias, progresyvias bei laisvas idėjas, kurios atspindėjo daugelio Europos sostinių skelbiamas mintis.

Be svarios politinės įtakos kraštui, Kragujevacas tapo visos Serbijos kultūros bei švietimo centru. Tuo laikotarpiu mieste buvo įsteigta pirmoji vidurinė mokykla (Gimnazija), pirmoji vaistinė bei pirmoji spaustuvė. Kragujevace savo veiklą pradėjo daugelis to meto tarptautinio masto mokslininkų, profesorių, akademikų, meninkų bei politikų.

Miesto vystymosi posūkis įvyko 1851 metais, kuomet Kragujevace buvo įsteigta patrankų liejimo gamykla. Pastarosios vykdoma veikla sąlygojo naujo ekonominio miesto vystymosi eros pradžią. XIX ir XXa. Pagrindinės pramonės šakos buvo siejamos su karo pramone.

Nauji amžiai atnešė ir naujus karus, kurie savo ruožtu palietė ir miestą. Pirmojo pasaulinio karo metais Kragujevacas dar kartą buvo paskelbtas Serbijos sostine (1914 – 1915 m.), čia įsikūrė daugelis valstybinių institucijų. Tačiau karo baisumai neaplenkė miesto – Pirmojo pasaulinio karo metais miestas neteko 15 % savo gyventojų.

Socialinis gyvenimas, ypač teatras, tarpukario Kragujevace buvo itin gyvybingas. Pirmas ryškus kultūros įvykis pokario Kragujevace buvo Gundulic teatro įsteigimas 1918 metais. Šis teatras mieste gyvavo vos vieną sezoną ir vėliau buvo perkeltas į Belgradą. 1924 metais, sekant Belgrado pavyzdžiu, Kragujevace taip pat buvo įsteigtas Akademinis teatras, kuris turėjo propaguoti šiuolaikines idėjas, modernų požiūrį į vaidybą, gyvą žodį bei repertuarą, kas ilgainiui naujai susikūrusiam teatrui pelnė rimtos meno institucijos vardą. Tuo pačiu laikotarpiu Kragujevace veikė daugelis kitų kultūros bei meno institucijų, kurių augimas bei vystymasis pavertė miestą ne tik pramonės bet ir kultūros centru Centrinėje Serbijoje.

Antrojo pasaulinio karo metais Kragujevacas išgyveno daug išbandymų, tačiau ko gero baisiausias iš jų buvo Spalio žudynės. 1941 m. spalio 20-21 dienomis Kragujevace vykūsių žudynių metu, nacių kareiviai nužudė nuo 2 300 iki 5 000 civilių gyventojų – daugiausia serbų bei romų moterų bei moksleivių. Tai buvo vienas baisiausių karo nusikaltimų, įvykdytų Serbijoje nacistinės okupacijos metu. Pagrindine priežastimi buvo skelbiama reakcija į partizanų kovotojų ataką prieš vokiečių kareivius. 50 nužudytų žmonių teko vienam sužeistam nacių kareiviui ir visas šimtas – nukautam. Tarp nužudytų civilių buvo visa berniukų karta, kuri buvo išvesta tiesiai iš mokykloje vykusių pamokų. Nužudytiems moksleiviams skirtas paminklas tapo šiandieninio Kragujevaco simboliu.
Pokario metais Kragujevace buvo vystoma pramonė. Pagrindinės eksporto prekės buvo lengvieji automobiliai, sunkvežimiai, medžioklės ginklai, odos ir tekstilės gaminiai. Didžiausias miesto gamintojas bei darbdavys buvo Zastava automobilių gamykla. Automobilių pramonė smarkiai nukentėjo Slabodano Miloševičiaus valdymo laikotarpiu taikytų ekonominių sankcijų metu bei buvo faktiškai sunaikinta NATO bombardavimo metu 1999 metais. 2008 metais šią gamyklą įsigijo kompanija Fiat ir naujoji bendrovė buvo pavadinta Fiat Serbija.


Tai tiek tos miesto istorijos. O šiandien, Kragujevacas – kontrastų miestas. Čia nauja susipina su senu, turtas su skurdu – šalia naujų blizgančių pastatų, pamatysi vos besilaikančias pašiūres; gatvėmis rieda senučiai Zastavos automobiliukai (kai kuriems jau daugiau nei trisdešimt metų), o juos pralenkia naujutėlaičiai BWM ar Mercedez. Visur zuja žmonės – kas apsipirkti, kas šiaip su kaimynais paplėpėt. Gyvenimas verda visą dieną. Iki nakties. Naktį prasideda kitas gyvenimas – gatvėmis zuja taksi automobiliai, išsipuošęs jaunimas pėdina pagrindine gatve iki artimiausių klubų (kurie dažniausiai sausakimši), greito maisto kioskeliai laukia savo naktinių klientų – pleskavicos ir „čevapų“ kvapas taip ir vilioja užsukti.

Jei kas paklaustų ar verta užsukti? Nors tai visai ne turistinis miestas atsakymas vienas - taip. Jeigu kelias veda šalia, neaplenkite, nes čia rasite tą paprastumą bei senų laikų nostalgiją, kurios deja, pas mus jau neberasi.


Žymiausios bei svarbiausios lankytinos vietos Kragujevace:


- Šventos Dvasios Nužengimo bažnyčia, kuri buvo pastatyta 1818 metais, kaip princo Milošo dvaro dalis. Bažnyčios interjeras buvo dekoruotas 1818 – 1822 metais. Nauja bažnyčios varpinė buvo pastatyta 1907 metais.

- Senieji Parlamento Rūmai, kurie buvo pastatyti bažnyčios, kur 1859 metais vyko pirmasis parlamento posėdis, vietoje. Po rekonstrukcijos 1992 metais pastatas savo duris atvėrė kaip miesto muziejus.

- Princo Milošo 1820 metais pastatyta Amidža Konak - vienas gražiausių tipinės regiono architektūros pavyzdžių Serbijoje, šiuo metu jame patalpinta Nacionalinio Muziejaus ekspozicija. Šalimais yra įsikūręs ir miesto turgus (halė), norintiems įsigyti bei paragauti serbiškos virtuvės delikatesų, patariu užsukti.

- 1860 metais pastatytas Nacionalinis muziejus, kuriame gražiai perteikta vietos tradininės architektūros bei to meto Europos architektūrinių koncepcijų samplaika. Šiuo metu muziejuje eksponuojami archeologiniai radiniai bei meno pavyzdžiai, atspindintys Kragujevaco bei Šumadijos istoriją bei etninę įvairovę. Archeologijos skyriuje surinkta turtinga 10 000 eksponatų kolekcija. Meno skyrius savo ruožtu saugo virš 1000 Serbijos meno pavyzdžių.

- Pirmosios vidurinės mokyklos (Gimnazijos) pastatas, kuris buvo pastatytas tarp 1885 ir 1887 metų, pagal Civilinės Inžinierijos ministerijos sukurtą projektą. Šiuo metu šiame pastate taip pat veikia mokykla, o šalia Vuk Karadžić pamiklas bei skveras.

- Modernaus Kragujevaco kultūros bei švietimo institucijos: 1835 metais įkurtas Valstybinis serbų teatras (Knjaževsko-srpski teatar), 1866 metais įkurta Nacionalinė biblioteka Vuk Karadžić.

- „Kragujevaco Spalio“ memorialinis parkas, įkurtas Šumarice, tragiškiems 1941 metų spalio 21 dienos įvykiams atminti – vykstantiems patariu apsirūpinti gera avalyne, nes parkas milžiniškas ir norint apžiūrėti visą reikės nemažai pavaikščioti. Didžiausios atrakcijos Šumaricuose be abejonės žymusis paminklas „Sparnai“ bei Šumarice ežeras.


Vračevšnicos vienuolynas

Saulėtas lapkričio rytas. Danguje nė debėsėlio, dvelkia gaivus vėjelis ir džiugina šiluma. Renkamės daiktus netolimai kelionei į Vračevšnicos vienuolyną. Laukia dar vienas pažinties su Serbija, etapas. Svarbiausia – gera nuotaika ir aišku nepamiršti rūbų vienuolyno lankymui (cerkves mūvint kelnes lankyti galima, tačiau – vienuolynai visai kita, ir čia reikėtų pasirūpinti ilga suknele arba sijonu).


Mūsų automobiliukas linksmai pajuda Vračevšnicos link. Kelias netolimas – kiek daugiau nei 20 km, bet keliukas vingiuotas ir veda per miestelius ir gyvenvietes, tad kelionė kiek užtrunka – nes tai arklėko traukiamas vežimas, tai traktoriukas pasipainioja kelyje ir tenka apsišarvavus kantrybe laukti.


Važiuojant grožiuosi atsiveriančiu peizažu – provincijos miesteliai bei spalvų nudažyti, miškais apaugę kalnai, traukia prie lietuviško peizažo pripratusią akį. Raudonai, žaliai, rudai, geltonai mirga miškai, kuriuos paįvairina vis dar nenurinkti kukurūzų laukai bei ganyklos, kuriose neskubėdamos ganosi avys.


Dar keletas kilometrų bei keletas nedidelių serpantinų ir mūsų gerasis kelias baigiasi, laukia keletos kilometrų kelionė siauru kaimo keliu. Kelias neblogas, tačiau sutikus priešpriešais riedantį traktorių apsilenkti sunku, tad nenuostabu, kad netoliese esantis vienuolynas didelio turistų srauto nesulaukia – autobusas nepravažiuotų, o išlepinti vakarietiški turistai tikrai nesutiktų dvi valandas kulniuoti iki ten ir atgal. Bet ne bėda, masinis turizmas vienuolyne gyvenančių vienuolių ir nedomina, joms užtenka tų lankytojų, kurie jas pasiekia traukiami ne vien smalsumo.

Dar keletą akimirkų grožiuosi miškais ir štai dar vienas posūkis, už kurio laukia Vračešnicos vienuolynas.


Sustojame prie vienuolyno sienų esančioje aikštelėje. „Romoje elkis kaip romėnas“ – taigi taikausi prie vietos papročių, tad vyrams tenka kiek luktelėti, kol ant savo rūbų užsivelku kelnes dengiančią suknelę. Keletas akimirkų ir su apranga baigta, fotoparatas rankose ir pirmi kadrai užfiksuoti objektyvo. Bijau tik, kad fotoparatas tikrai neperteiks tos nuotaikos, kuri tvyro aplink – tokia tyla ir ramybė aplink, protarpiais tik vėjelis šiurena lapus ar sučirpsi koks vienišas paukštukas. Grynas, mišku kvepiantis oras. Ideali vieta meditacijai.

Vienuolyno nuotaika persmelkia visus – tylėdami traukiame vienuolyno vartų link. Netrukus pasigirsta keliuku riedančio automobiliuko skleidžiamas triukšmas – tai keletas vienuolių grįžta iš netoliese esančio miestelio. Automobilis neskubėdamas, oriai įplaukia pro vartus ir sustoja prie garažu virtusios pašiūrės. Išlipa keletas vienuolių ir viena jų neskubėdama pratraukia link mūsų.

Jau senutė, bet dar gyvybinga vienuolė su šypsena veide pasilabina ir kviečia mus vidun. Širdingas priėmimas, nors vėliau kaip paaiškėjo, ne vien iš tradicijos, bet ir todėl, kad vienas iš su mumis vykstančių yra beveik giminaitis ir senas pažystamas. O tai atveria beveik visas duris. Smagu, kai tau kelia rodo vietiniai.

Įžengiame į vidinį vienuolyno kiemą. Visur švaru, akinamai nubaltinti vienuolyno pastatai bei kiemo centre stovinti Šv. Jurgio cerkvė, ne kiek negąsdina. Veikiau nuteikia raminamai. Fotoaparatas išjungtas, mat prie įėjimo stovi ženklas draudžiantis fotografuoti. Bet po keletos minučių ir nedrąsaus klausimo, gaunu leidimą drąsiai fotografuoti viską, kas patinka. Tik atskubėjusi kita vienuolė, perdavė prašymą nepublikuoti cerkvės interjero fotografijų, mat toks jų vienuolyno galvos nurodymas. Ką padarysi. Gaila. Tačiau atsidėkodama už svetingumą, šį prašymą gerbiu.

Įžengiame į Šv. Jurgio cerkvę. Viduje tyla ir ramybė, atėjusi vienuolė atrakina duris ir įleidžia mus vidun. Pažvelgusi į mane paklausia ar mane domina cerkvės bei vienuolyno istorija. Linkteliu galva, kad taip ir sulaukusi pritarimo vienuolė ištiesia man nedidelį lapelį su trumpa istorija (beje buvo anglų ir vokiečių kalbomis) bei kantriai laukia kol baigsiu skaityti.

Informacijos ne tiek jau ir daug, bet baigus skaityti vienuolė papasakoja apie cerkvę bei vienuolyną plačiau. Pati Šv.Jurgio cerkvė ir vienuolynas buvo pastatytas dar XV a. pirmojoje pusėje, finansuojant vietos didikui Radičui Postupovičui, kuris šiuo gestu norėjo įamžinti savo padėką už dievo globą Kosovo mūšio metu. Nuo to laiko vienuolynas išgyveno gana permainingą istoriją. Faktiškai visą vienuolyno egzistavimo laiką čia gyveno vienuoliai, ir tik po pirmojo pasaulinio karo čia įsikūrė vienuolės. Šiuo metu ten gyvena 15 vienuolių, kurios be kasdieninių darbų dar užsiima bitininkyste bei yra pagarsėjusios savo gaminamu medumi.

Po trumpos vienuolyno istorijos pristatymo, mus palieka trumpai cerkvės apžiūrai. Trumpai, nes cerkvė nedidukė, abejoju ar čia galėtų sutilpti daugiau nei 30 žmonių. Mažutė, tamsi, tačiau neįtikėtinai patraukianti cerkvė – įspūdingos freskos bei ikonostasas vaizduojantis šventuosius, yra faktiškai neįkainojamas, tiek menine, tiek dvasine prasme. Keletas minučių tylos ir keletas fotografijų asmeniniam archyvui, bei judame toliau. Laukia vienuolyno kiemas, nedidelis muziejus bei skani medum saldinta arbata vienuolių kompanijoje.


Daudiau info: https://a.pgtb.me/X267SkUkraina7Dnuo - 297 Eur (1)